Tai va…paskaiciau jusu pasakojimus, ir panorau papasakoti savo pirmaji karta…
pradesiu nuo to, kad buvo mano kaime toks vaikinukas, kuris visada nuvezdavo mane kur reikedavo, daznai su juo nulekdavom kur nors pasitusint ir t.t.(jam tada buvo 23)…Jokiu simpatiju nei is jo, nei is mano puses nebuvo, buvom tik draugai… Pakalbedavom kartais susede apie sexa, apie viska praktiskai…nu buvom atvirai bendraujantys draugai. Nu ir kazkaip viskas issivyste taip, kad daznokai pradedavom vakarais susitikt, nulekt dviese prie ezero, isgert alaus… nu tai va taip atsitiko ir ta vakara…
[irp]
Mes nuvaziavom prie ezero, sugerem po maza bonkute alaus, ir jis pradejo glaustytis prie manes… nu zodziu pradejom aistringai glamonetis ir buciuotis… man patiko, bet nieko daugiau nesitikejau kazkodel… po akimirkos as jau buvau be megztinio, be maikutes…buvo atlenkta priekine sedyne ne vairuotojo pusej, grojo muzika… abu likom nuogi.. nu ir jis ant manes svelniai atsigule, paklause ar as noriu to… as pasakiau kad taip… jis pabande ieiti i mane, as negalejau atsipalaiduot, tad nieko nesigavo… jis man snibzdejo i ausi, kad atsipalaiduociau… bet man nesigavo… jis stume save i mane, ziauriai skaudejo… pradejo begt asaros is akiu, negalejau ju sulaikyt…jis labai svelniai, bet stipriais judesiais judejo, vis bandydamas kazka padaryt… man taip skaudejo… atrode kad kazkas kazka plesia is vidaus, negalejau atsipalaiduot…man su kiekvienu jo judesiu skaudejo vis labiau, bet as kentejau… jis manes paklause gal baigiam jau? as pro asaras akyse pasakiau kad ne…as norejau viska uzbaigt butent ta diena, kd nereiketu to paties jausmo kentet dar karta… as paemiau ji stipriai, ir traukiau i save, skaudejo nezmoniskai, bet pagaliau tai yvyko… jis letai judejo manyje, bet man vistiek skaudejo, bet jau maziau… skausmas mazejo, bet nedingo visiskai… mes sustojom… negalejau daugiau kentet, ir jis tai suprato… gulejau masinoj, ir apie nieka negalvojau… jis mane laike stipriai apkabines… buvo gera…
[irp]
Nuvaziavom namo… islipau is masinos, ir kaip ant sparnu skriste skridau namo… as buvau tokia laiminga, tik iki dabar nesuprantu kodel… visos kelnes buvo kruvinos, man ten skaudejo labai nemaloniai, bet as buvau laiminga nezmoniskai…tik iki dabar nesuprantu kodel?…
Kiekvienais metais birzelio 18 as svenciu kaip svente, tik niekam nesakau kas tai per ypatinga diena mano gyvenime…bet tos nekaltybes praradimas buna tik karta gyvenime, ir niekada nepamirsiu tos dienos, bei to zmogaus…nesigailiu visiskai, nors jis man buvo niekas…
daugiau to jausmo niekada gyvenime nepatirsiu… atrodo tai buvo didziausi skausmai, bet kai dabar pagalvoju: mielai sutikciau tai pakartot dar karta, nes tai tikrai nerealu…Dabar rasant cia tos dienos smulkmenas, taip sirdi suskaudo…
Visgi pirmo karto neimanoma pamirst, kad ir koks jis bebutu…