Jis buvo simpatiškas… Tamsoko gimio, neaukštas, rudų akių. Vyresnis. Susipažinimo aplinkybių nepasakosiu – nenoriu, kad kas ji ar mane atpažintų…Nuo pat pažinties pradžios intensyviai flirtavome. Laidėme vienas kitam užuominas, svaidėme dviprasmiškus žvilgsnius… Vis juokavome, kad reikia kartu išgerti. Ir kartą jis atvažiavo manęs pasiimti… Nesitikėjau šito, nebuvau tam pasiruošusi, tačiau… kodėl gi ne? Juk tik pasedėsiu. Iškart tiesmukiškai pareiškiau: “Neketinu šiandien su tavimi kruštis, jei tau tai nepatinka – keliauju namo”. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir kažką su nuostaba sumurmėjo, maždaug: “Ką žmonės sau galvoja…”
Sedėjome miške. Gurkšnojome alų. Ne, neapsvaigome – nedaug to alaus tebuvo, o ir tas pats nelabai lindo… Šneka rezgėsi nelengvai. Oras aplink – pritvinkęs geismo. Tik geismo. Ir pirmąsyk galima jį patenkinti. Galima… Nenoriu. Nesu lengvai prieinama. Be to, tu pernelyg nerimtas, kad ir dešimtmečiu vyresnis. Nenoriu, sako man mano smegenys. Bet atsiranda kažkas galingesnio už jas.
Geismas. Nevaldomas, nesutramdomas, krečiantis, verčiantis virpėti sunerimusį kūną… Labai nedaug tave pažistu, nes, regis, tu ne toks, kokiu dediesi. O gal? Nežinau. Nežinau, nes paprastai sveiką ir saltą mano protą aptemdo nežmoniškas geismas, niekada nėra taip buvę ir kažin ar kada bebus: sušelę grįžtame į mašiną, čia tiesiog savaime imame bučiuotis, tu lieti mane drąsiai, esi patyręs ir įžūlus, aš bandau tave atstumti, bet atstumusi vėl pati spaudžiuosi prie tavęs, erzinu liežuviu ir rankomis… Vėl bandau sustabdyti veiksmą, įkalbinti grįžti į miestą ir keliauti kiekvienam į savo namus, bet tu, užuot pasidavęs įkalbinėjimams, lieti mane vis stipriau, artėji prie tos vietos, kur dar nieko nebuvau prisileidusi, o štai tau pavyksta prasiskverbti, kad ir stabdomam… Pavyksta, nes noriu tavęs tūkstanti kartu stipriau nei sugeba paprieštarauti tas sveikas ir šaltas, bet nuvargęs protas… Pavyksta. Ir tu jau judi manyje, spurdi kone konvulsiškai, malšini taip ilgai kęsta alkį… Skauda, bet… tiek to. Nesakau tau nieko. Jokio kraujo ir tu nieko neįtarsi.
Po to mes susitiksim dar keletą kartu, tiek, kiek privers aplinkybės. Tačiau aš būsiu šiurkšti ir atstumsiu tave. Tam yra priežasčių ir mes abu jas žinome.
Niekada jo nepasiilgstu. Bet šitokios aistros – taip. Niekada vėliau šito nepatyriau ir tikriausiai nebepatirsiu. Ir, nors beveik niekada jo neprisimenu, kartais susapnuoju tą geismą. Ir prabundu virpėdama…