Istorija, kuria noriu Jums papasakoti, nutiko ganėtinai seniai.
Gyvenau mažame provincijos miestelyje, tais metais turėjau baigti mokyklą. Kadangi gyvenau labai religingoje šeimoje, visas mūsų laisvalaikis sukosi apie bažnyčią. Mano atmintyje amžiams įstrigo ta žvarbi antrojo vasario sekmadienio popietė kai į mūsų parapija persikėlė naujasis vikaras Andrius. Iš pirmo žvilgsnio jį pamilau. Andrius buvo augalotas, į ketvirtą dešimtį įkopęs vyras. Nors ypatingu grožiu jus nepasižymėjo, labiausiai mane sužavėjo jo iškalba ir charizma – jis nebuvo iš tų, aklai šventraštį cituojančių kunigų – pagrindinis jo siekis buvo paaiškinti, kaip tikėjimas gali palengvinti mūsų gyvenimus.
[irp]
Davatkoms toks jaunojo kunigo požiūris nepatiko, todėl ilgą laiką vikaras neturėjo šeimininkės. Kartu su mama nusprendėme jam padėti – po kasdienių dienos darbų lėkdavome į kleboniją gaminti pietų ir tvarkytis. Nors vikaro dienotvarkė būdavo perpildyta, vos tik jam grįžus į kleboniją apiberdavau jį aibe įvairiausių klausimų, į kuriuos šis mielai atsakydavo. Neretai mūsų diskusijos užsitęsdavo iki išnaktų. Mano meilė kunigui su kiekviena diena vis augo – be jo negalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo.
Tam, kad galėčiau ilgiau su juo pabūti, pradėjau praleidinėti pamokas. Visą savo laiką ir energiją paskirdavau tik jam. Mačiau, kaip auga ir jo jausmai man – nors atvirai demonstruoti kunigas jų negalėjo, pajutau, jog mūsų pokalbiai įgauna labiau asmeninį charakterį. Taip mums bendraujant prabėgo keletas mėnesių. Vieną vakarą, atlikus visus dienos darbus, mūsų su Andriumi diskusija apie teologijos filosofiją užsitęsė iki vėlumos. Man besiruošiant eiti namo prasidėjo audra ir Andrius pasiūlė man pasilikti nakvoti pas jį. Neturėdama kitos išeities sutikau. Nusprendėme, jog nei vienas iš mūsų dar nenori miegoti, todėl bendravome toliau.
[irp]
Tada Andrius paklausė:
– Marija, kaip manai, o Jėzus turėjo moterį?
– Apie ką jūs kalbat, kunigėli… – sunerimusi atsakiau jam – jis juk šventasis.
– Visų pirma, jis – žmogus. Toks pats žmogus, koks esu aš ir tu. Ką manai apie celibatą? – tęsė savo apklausą Andrius.
– Manau, kad tai yra neteisinga… – atsakiau aš – juk jūs tik žmogus… Labai žavus žmogus.
– Kadangi taip manai, gal galiu tavęs kai ko paprašyti? – tarė kunigas.
– Prašykit kunigėlį – atsakiau jam aš.
– Padovanok man šią naktį, Marija.
– Bet jūs juk kunig… – bandžiau ištarti aš.
[irp]
Man bekalbant, kunigas užspaudė man lūpas ir tarė : „šią naktį aš tik žmogus, žmogus iš kūno ir kraujo“. Tai buvo paskutiniai mūsų žodžiai tą naktį – toliau už mus kalbėjo kūnai. Jaučiau, kaip jo stiprios rankos apkabina mane, kaip jo švelnios lūpos mane bučiuoja. Pasidavusi tos nakties magijai audra nurimo ir už po debesų išniro mėnulis. Mėnesiena apšvietė mūsų nuogus kūnus. Apie jokias apsaugas negalvojome, kadangi buvome pasiruošę atsakyti už mūsų veiksmus. Jaučiausi tarsi devintam danguj. Mūsų aistringą naktį vainikavo galingas fejerverkas, dėl kurio po devynių mėnesių pasaulį išvydo mūsų sūnus Paulius. Sužinojusi apie savo nėštumą nusprendžiau negriauti Andriaus karjeros ir palikau gimtąjį kaimą.
Dabar sūnų auginu viena, tačiau nesigailiu savo poelgio. Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo naktis.