X-kuopa
Užaugau kuopoje
Tomas Urba
Garbė ir begalinis dėkingumas Kristui, kad turėjau galimybę prisidėti prie Šv. Kazimiero kuopos kūrimo ir dalyvauti jos veikloje.
Man ši veikla prasidėjo dar gerokai prieš kuopos įkūrimą. 1983-iaisiais, būdamas šešerių metų, pradėjau klapčiuko „karjerą“ Karmelitų bažnyčioje. Ten ir susipažinau su mūsų mylima ir gerbiama, griežta, bet teisinga mokytoja Vaida. Kodėl Vaida – juk kalbame apie Vidą Zulonaitę? Vaida buvo Vidos slapyvardis, nes tuometiniai mūsų užsiėmimai vyko pogrindyje tiesiogine prasme – bažnyčios rūsyje, į kurį vedė durys grindyse, paslėptos po kilimu. Slėpėmės nuo tarybų valdžios ir milicijos.
Mokytoja Vaida, savo gyvenimą paskyrusi vaikams ir Bažnyčiai, visada buvo ir tebėra tas traukos centras ir organizatorius, aplink kurį renkasi jau kelinta karta. Jai dėkingi už tai, kokie esame šiandien, už tai, ką gyvenime pavyko pasiekti. Augdami kuopoje mokėmės būti dori žmonės, būti katalikai. Gyventi pagal penkis ateitininkų principus ir būti pavyzdys kitiems, o savo gyvenimu liudyti Kristų ir traukti kitus arčiau prie savęs.
Kuopa man buvo tarsi antri namai. Čia prasmingai leidau visą laisvalaikį. Net savo kaip pradedančiojo krepšininko karjerą iškeičiau į kuopos veiklą ir dėl to tik džiaugiuosi. Kuopoje sutikau daug bendraminčių. Pirmoji meilė irgi kuopoje užsimezgė...
Gražiausios vasaros prabėgo Kulautuvos stovyklose. Trijų Karalių kelionės su senu žiguliuku po Kauną, folklorinio ansamblio „Sutvaras“ repeticijos ir koncertai – tai gražiausi mano vaikystės prisiminimai.
Jau vėliau, dalyvaudamas studentų ateitininkų stovyklose, sutikau savo brangiausią žmogų – žmoną Živilę. Manau, ateitininkija yra geriausia vieta šeimoms susikurti, nes mus vienija bendros vertybės, bendras požiūris į gyvenimą. O katalikiškos šeimos yra tikroji Lietuvos ateitis. Auginu dvi dukras – Dominyką ir Anelę. Kaip ir kiekvienas tėvas, trokštu joms paties geriausio, todėl tikiuosi, kad ateitininkija joms padės atrasti savo gyvenimo kelią ir pašaukimą.
Daugeliui iš mūsų kuopa davė tvirtą pamatą gyvenimui, ji formavo mūsų charakterius, elgesį, mokė bendravimo, istorijos, kultūros, tikėjimo tiesų, skiepijo mums ateitininkų ideologiją.
Už tai turime būti ne tik dėkingi, bet ir jaustis skolingi. Visu tuo, ką gavome, turime dalytis su kitais įvairiomis formomis: vieni kaip kuopų globėjai ar aktyvūs organizacijos nariai, kiti kaip šeimyniškumo pavyzdžiai, treti bendradarbių aplinkoje liudijantys Kristų savo pavyzdžiu.
Esame daug gavę iš ateitininkijos ir dar daugiau turime duoti vieni kitiems, kuopai, organizacijai, Lietuvai.
Garbė Kristui už ateitininkų organizaciją, už kuopą ir už mokytoją Vaidą! Mūsų pagarba, meilė ir dėkingumas yra geriausias jos darbo įvertinimas. Tad visos kuopos vardu sveikiname mokytoją Vaidą, linkime daug sveikatos ir Dievo palaimos kovojant dėl tikrųjų vertybių !
„Ateitis“, 2009 m., Nr.2
