Tikėjimas
TEK dvasinės pratybos
Paulius Kontrimas
Vietoj įvado
Gyvenome Viešpaties palapinėse. Šildėmės prie Viešpaties lempų. Glaudėmės prie artimo išgyvenimų. Lietėm vienas kitą atidumu. Mus mokė Kristus Jėzus.
Per tris dienas išgyvenome gavėnios, Velykų ir Sekminių laiką. Visų dienų centras buvo Jėzus Kristus, kuris kentėjo, prisikėlė ir pasiliko su mumis Eucharistijoje. Šiose dvasinėse pratybose susitikome gyvąjį Jėzų, dalydamiesi patirtimi, dalyvaudami apmąstymuose ir dieviškojoje liturgijoje. Drąsiai teigiu – sutikome Kristų Jėzų. Gyvąjį Dievą. Tai tiesa.
Avangardinis minčių šokis po TEK dvasinių pratybų.
„Iš pradžių tai buvo aplink mane, bet ne manyje.“
Esame įkalinti laike, erdvėje, tam tikroje sukurtoje kultūrinėje kontrolėje, kuri mus ugdo, nukreipia mūsų mintis, sprendimus, elgesį. Šiame Dievo buvime (TEK pratybose) mes, kaip alyvmedžiai, esame apkasami ir suteikiame erdvę Dievui. Suteikiame galimybę Jam mus liesti ir savo dieviškąja meile laistyti, kad mūsų gyvybės pažintų kitą tikrovę, o tokio pažinimo dėka mūsų sielos galėtų drąsiai krykštauti ir skelbti šviesą, kuri atėjo į šių laikų tamsybes.
Apie mus kalba mūsų išgyvenimai. Kokia gausybė gerų žodžių, minčių atsirado dėka mūsų išgyvenimų! Žodžiai... Juose slypi tai, kad galime gyventi gerai. Žodžiai, mintys sukelia vaizdinį, o vaizdinys virsta tikrove. Tampa kūnu. Mes esame savo žodžiuose. Mes esame vidiniuose savo vaizdiniuose. Ten mūsų idealai, troškimai, siekiniai. Idealai plačiąja prasme yra žmogaus pasaulėžiūra. Mes, krikščionys, į pasaulį ir į žmogų žvelgiame per Kristaus Slėpinį. Žvelgiame kitaip. Šis žvilgsnis žadina gyvybę ne tik mumyse, bet ir šalia esančiuose. Šis žvilgsnis mums visada dovanoja prasmę, kitokį supratimą. Šis žvilgsnis mums dovanoja juoką, kuris visada palieka stebuklą, nors ir kančioje. Taip mes skubame su veiklia meile, su atidumu. Skubame apkabinti kito buvimą. Apkabinti sielas Kristaus meile, kad mūsų sielos imtų kvepėti. Taip, mes esame labai priklausomi nuo aplinkos, nuo geografijos, biologijos ir fizikos ir nuo šalia esančio žmogaus. Bet Kristus mums atnešė kitą geografiją, kuri nukelia mus į kitokį buvimą, maldos buvimą, šventųjų ir angelų pokylį, dvasios pasaulį, kuriame sutinkame Jį ir Jis mūsų žingsnius nukreipia savąja valia. Taip išmokome nebesiremti trapiu žmogumi, o įtvirtinti save Kristuje Jėzuje. Taip mokomės eiti keliu, kurio vienintelis kelio ženklas yra Esantysis Kūrėjas, Dvasios Poetas – Jėzus Kristus.
Tikėjimas auga kartu su patirtimi ir mes vis pereiname į kitą lygmenį. Kiekviename lygyje vis kažką atiduodame. Vis po dalelę savęs sunaikiname, kad kuo labiau sušvytėtų mumyse Dangaus Karalystė. Atiduodame savo troškimus, kurie yra ne mūsų, o mus supančios kultūros kūriniai. Skaudus procesas, bet tik taip auga mūsų gyvybės kilnumas, tik taip pradedame matyti vienas kitą ir tik tada pastebime, kad nebėra kito. Aš – tai tu. Tu – tai aš. Skubu mylėti. Skubu prie Švenčiausiojo, kad jis mane degintų savo Ugnies Liepsna, kad konsekruotų mane meilei. Dabar žvelgiu į kitą ir jo akyse matau save.
Šventasis Raštas. Dievo Žodis. Evangelija. Ji tapo Kūnu ir gyvena tarp mūsų. Evangelija. Skaitydamas ją jaučiuosi kalbinamas. Verta atsiversti šią knygą. Ji kuria gyvybes. Joje esančiuose žodžiuose, raidėse yra įsikūręs pats Dievas. Jis stebi tavo, skaitytojau, akis ir laimina tave. Ji dovanoja nuostabą. Po tokios meilės patirties antrą kartą su pagarba artinuosi prie šios knygos. Joje sudėta visa išmintis. Aš ją pamilau ir noriu, kad Ji būtų mano sužadėtinė. Dangus... Jį matau Šv. Rašto eilutėse. Atsiranda ilgesys ir alkis. Atsiranda proziškas judėjimas link Dievo kūrinių. Sustoju. Nebekalbu. Aš tyliu. Dabar aš tiesiog būnu tame ir šypsausi. Tiesiu ranką Tam, kuris mane nori vesti...Kažkur, į džiaugsmą. Kristus. Štai žinutė. Šitoj teksto erdvėj palieku šį vardą, šį Žodį, šį stebuklą: KRISTUS.
Dievas ugdė ir ugdo mąstyti. Ten, kur aš Jo neįžvelgdavau, Jis mane įžvelgdavo. Ten, kur aš Jo neradau, Jis mane rado. Dievas iš pradžių mane apglėbė per emocijas. Po to Jis apkabino visą mano buvimą. Tada išgyvenau stebuklą. Mes abu išgyvenome – aš ir Dievas. Tada nusprendžiau pradėti rašyti laikraštį pavadinimu – IŠKRITAU IŠ MEDŽIO. Tai tiesa. Bet Jėzus pakvietė mane arčiau, prie pat savęs. Jis šypsosi. Jis randa tą kertelę, kuri skauda. Prakalba ta kalba, kurios mes ilgimės. Jis nusišypso! Nebesinori gyventi atskirtam. Nebesinori tos netiesos, kuri pakerta kūrybiškumą, gyvybę manyje ir duoda baimę. Dievas leidžiasi patiriamas. Ir aš jį patiriu. Net dabar. Šiuo metu. Dievas. Aš Jį pažįstu. Ir man labai smagu, kad Jis mane pažįsta. Dabar aš ne tik mąstau, bet ir jaučiu. Pradedu pažinti jausmus. Man liūdna. Aš myliu. Pykstu. Esu suirzęs. Nustebęs... Susimąstęs. Dabar išeinu į tylą ir tyliu. Tiesiog būnu. Tiesiog džiaugiuos, kad esu. Tapau esančiu žmogumi. Dabar tapau gyvenimą Viešpaties teptuku. Spalvoju, spalvinu. Kai savo buvimu būnu atviras Jam, Kūrėjui, kai suteikiu Jam erdvės veikti manyje, tada Jis padovanoja stebuklą. Jis mane kalbina ta kalba, kuri manyje budina gyvybę ir šypseną kitam. Jis muzikuoja mano gyvenimo pieštuku. Aš leidžiu Jam nuspalvinti savo širdį. Ir tai tik viena Dievo kalba, o jų yra begalės. Tikiu. Perbraukiu 11 stygų gitarą, iš kurios sklinda tekstas: „yra skirtingų vienuolika erdvių, kurių mes nepažįstame“. Bet Jėzus Kristus yra Slėpinys. Jei prarandi šį Slėpinį, tada prarandi viską – save, kitus ir kiti praranda viską. Nešiojuos šį Slėpinį su savimi. Tai brangiausias mano turtas. Dievo dovana. Aš žiūriu į Tave, Kristau, ir geriu Tavo dorybes ir kuo labiau geriu, tuo labiau trokštu. Viešpatie, Tu pakeitei viską! Iš esmės. Davei gerą orą! Dvasios orą. Dabar suprantu, kad kiekvieną akimirką galiu sukti vis naują, nuostabą keliantį filmą. Su Tavo pagalba. Dabar mes duodame, o ne imame. Nebekuriame sąlygų, bet jas griauname. Sąlygos apriboja mane ir kitus. Mes kuriame širdžių bendruomenes. Mes apkabiname vienas kitą. Apkabiname atidumu. Mes stovime aikštelėje, kurios pavadinimas – Šventoji Dvasia.
Jono Pauliaus 2-ojo gatvė. J. Basanavičiaus gatvė. Laisvės gatvė. Atsakomybės gatvė. Artimo gatvė. Šitos gatvės yra tam, kad jos mus nuvestų prie kitų gatvių. Prie Jėzaus Kristaus gatvės. Bet širdyje žaizda. Sutinku, kad mūsų širdys sužalotos. Mes, kaip anuomet Lietuvos poetai, einame su širdgėla ir savo skausmais, nes nebe taip matome pasaulį. Matome kitaip. Ir tol mūsų širdys nepails, kol išvysime tą tobulybę, tą Dangaus Karalystę. Kur mirtis nustoja akyse plasnoti. Kur skausmą pakeičia meilė ir tobula kūryba. Neįtikėtina, bet prie tos tobulos kūrybos ir meilės galime nuolat glaustis melsdamiesi. Asmeniškai aš, baigęs maldą, mutraukęs santykį su Dievu, pradedu gyventi metaforomis, eilėraščiais, tiesiog tyliais akies žvilgiais. Jis, Jėzus, išplečia vaizduotę, protą. Pažadina jausmus. Tai yra Velykų paslaptis. Tu įgyji kokybę, kuria gyveni iš naujo. Tavyje apsigyvena Šv. Dvasia. Ir ji tikra. Ji kuria patirtį. Ji atverčia tave. Ir tai įvyksta su visu tavimi – protu, jausmais, valia. Visa pašventi gyvybei ir jos Kūrėjui. Tu pats tampi stebuklo stebuklas. Pradedi ilgėtis šių akimirkų. Pradedi ilgėtis meilės. Jėzus nuolat kviečia tave į šią patirtį. „Atsiverk man“, – kužda Jis. Šalia Jo tu būni tikras, nesuvaidintas. Jautiesi atrastas. Net baisu įvardyti šią būseną, kad tik jos nesudrumstum.
Nusileidžiu į savo Trejybę. Tik trejybėje gali atsiskleisti meilė. Meilei reikia santykio. Tai yra dieviškoji meilės projekcija. Meilei nėra laiko. Jis neveikia. Sustoja. Jėzaus meilė pažadina tavyje kvapus. Ir tavo siela kvepia. Jėzus Kristus. Štai Žodis, kurį nuolat tikriname su tikrove. Jėzus Kristus. Štai Dievas, kuris nuolat laukia mūsų Eucharistijoje. Jis kviečia atverti savo sunkiąsias patirtis, būsenas. Kad Jis jas užpildytų savo meile. Kad galėtumėt tą stebuklą nešti kitiems, išspinduliuoti. Švytėti. Ir būti apšviesti.
Dievas nori padaryti šeima visą žmoniją. Žmogus, žmonija – tai Dievo šventovė. Jis nori, kad visos širdys susijungtų Jo artume. Išplėstinė šeimos samprata. Tai dvipusis eismas – atsiduodi ir save atiduodi. Mes pašaukti vienas kito akyse matyti save, matyti Viešpatį. Mes pašaukti apsikabinti. Mes pašaukti nebematyti atskirčių. Mes pašaukti matyti tikrovę. Visapusę visumą. Mes pašaukti būti mistikais. Matyti tikrovę, kurią atnešė Jėzus Kristus. Jėzus Kristus įdėjo keletą akcentų į žmogaus gyvenimo pasakojimą ir tie akcentai pavertė mus reginčiais, girdinčiais, be galo mylinčiais. Ta meilė, tas žvilgsnis neturi dugno. Mūsų dugnas yra Jėzus Kristus. Dabar mus jungia bendra patirtis. Dievo patirtis. Jis, Esantysis Kūrėjas, mus kviečia į bendrą kelią. Užsidėkime saugos diržus. Bus gera ir linksma. Prie bet kurio žmogaus prieisim ir apkabinsim. Ir nueisime palikę artimo auksą. Ir taip kuriame istoriją. Mes esame istorijos įvykiuose.
Mes Esame.
Džiaugiuosi šia atmintimi, kurią padovanojo TEK dvasinės pratybos ir jose esantys žmonės bei pats Esantysis Kūrėjas. Tai dar vienas stebuklas, kurį saugau savo širdies atmintyje. Tai dar vienas gyvenimo dėlionės stikliukas, užpildantis gyvenimo dėlionę link Viešpaties.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.3
