Tikėjimas
Laiškas iš Kinijos
Br. Alois
Kiekviename žmoguje slypi lūkestis
Nepaisant didžiulių kultūrinių skirtumų, kurie gali tapti siena tarp žemynų, visi žmonės sudaro vieną šeimą1. Lankydamiesi Kinijoje, mes tuo dar labiau įsitikinome.
Kad ir kokia būtų mūsų kultūra, amžius ar istorija, mums visiems būdingas gyvenimo pilnatvės lūkestis, troškimas. Apie tą troškimą Šventajame Rašte dažnai kalbama kaip apie žymę, kurią Dievas įrėžė žmoguje, kad trauktų jį prie savęs2. Ar leisime, kad tas troškulys mumyse stiprėtų, nesistengdami pernelyg greitai jo numalšinti?3 Jis gali mumyse tapti meile, degančia Tam, kuris yra anapus visko, ką mes apie Jį suvokiame4.
Kuo labiau ieškome Dievo, tuo labiau galime su nuostaba suvokti, kad Jis pirmas mūsų ieško. Pranašo Ozėjo knygoje Dievas kalba apie savo tautą kaip vyriškis apie savo numylėtinę: „Ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį“, o paskui priduria: „Susižadėsiu su tavimi amžinai <...> ištikima meile ir gailestingumu.“5
Jėzus – tai realiai išsipildęs Dievo troškimas tapti žmogumi6. Kristus panoro visam laikui likti mums artimas ir už tai sumokėjo didžiulę kainą: mirdamas ant kryžiaus Jis pasirinko pačią menkiausią vietą, tapo be priežasties persekiojamu nekaltuoju. O prisikėlęs dabar Jis mums suteikia Šventąją Dvasią, neregimą Dievo artumą, kuris mus traukia į Dievo pilnatvę.
Atsirinkti savo norus
Žmogaus širdis kupina norų ir siekių: mes tiek daug visko norime, kartais net visiškai priešingų dalykų. Tačiau taip pat žinome, kad negalime nei visko padaryti, nei visko turėti. Tai suvokdami, užuot nusiminę ir nustoję siekti, turėtume tapti laisvesni ir pradėti gyventi lengviau7. Tikrai svarbu yra atsirinkti savo norus. Ne visi iš jų blogi, tačiau ir ne visi geri. Svarbu kantriai apsvarstyti, kurių norų išsipildymo reikia siekti pirmiausia, o kuriuos galima atidėti į šalį.
Apsisprendę, kurie mūsų siekiai yra svarbiausi, įsiklausę į tai, kas mumyse giliausia, mes pradedame klausyti Dievo. Dievas mums taip pat kalba per mūsų troškimus. Mums teks atpažinti Jo balsą tarp įvairiausių vidinių balsų8.
Pažadinti savyje Dievo troškimą
Leiskime, kad mumyse pabustų pats giliausias iš visų lūkesčių: Dievo troškimas!
Mūsų visuomenėse, kur perdėtai vertinamas kuo greitesnis rezultatas, nėra lengva išlaikyti sugebėjimą nustebti ir pagarbinti Dievą. Tačiau kaip tik ilgai trunkančioje tyloje, kai iš pažiūros nieko nevyksta, mumyse veikia Šventoji Dvasia, mums nežinant, kokiu būdu.
Mokėti laukti... Tiesiog būti, nesitikint rezultato. Atsiklaupti, pripažinti, kad Dievas arti. Atverti rankas – tai reiškia priėmimą. Vien nutilti reiškia pamažu vertis Dievui.
Nuo žilos senovės Azijos kultūroms būdingi Dievo garbinimo ir susikaupimo ženklai. Ar tie ženklai negalėtų religijos atsisakiusių visuomenių krikščionis paskatinti atnaujinti maldos gyvenimą? Pamaldos ir susibūrimai gali išreikšti ne tik bendrystę ir šventę, bet ir vidinį pasaulį.
Dalytis tuo, ką turime
Leisdami, kad mumyse stiprėtų Dievo troškimas, anaiptol nenutolstame nuo mus supančio pasaulio rūpesčių. Priešingai, tas troškimas mus stumia daryti neįmanomus dalykus, kad ir kiti galėtų pasinaudoti Dievo sukurtuoju pasauliu ir atrasti gyvenimo džiaugsmą9.
Atsirinkdami savo norus, susitaikydami su tuo, kad visko neturėsime, mes nustojame turtus kaupti vien sau10. Jau VI amžiuje šventasis Ambraziejus kalbėjo: „Tu vargšui atiduodi ne savo turtą, tu jam grąžini tai, kas jam priklauso.“
Mokydamiesi neturėti visko, apsisaugome nuo vienatvės. Materialinę gerovę dažnai lydi užsisklendimas savyje, tikro bendravimo praradimas. Tereikia trupučio, kad taip neatsitiktų11.
Mes tikrai dažnai esme pajėgūs imtis dalijimosi iniciatyvos: kurti savitarpio paramos tinklus, remti solidarią ekonomiką, priimti migrantus, keliauti, kad suvoktume kitas kultūras ir kitų žmonių padėtį iš vidaus, skatinti miestų, kaimų, parapijų bičiuliavimąsi siekiant padėti stokojantiesiems, išmoningai naudoti naująsias technologijas, kad megztųsi pagalbos tinklai...
Neleiskime, kad, pasklidus blogoms naujienoms, mus prislėgtų pesimistinė ateities vizija. Karas nėra neišvengiamas12. Pagarba kitiems yra nepaprastai reikalinga kuriant taiką. Turtingųjų šalių sienos turėtų plačiau prasiverti. Daugiau teisingumo žemėje įmanoma pasiekti13. Svarstymų ir kvietimų remti teisingumą ir taiką nestinga. Trūksta tik motyvų, kurie būtų patvaresni už gražius norus.
Evangelija mus kviečia būti paprastiems. Pasirinkdami paprastumą atveriame savo širdį dalytis ir džiaugtis Dievo džiaugsmu.
Stiprinti pasitikėjimą Dievu
Kai matome, kad daugelyje mūsų visuomenių tikėjimas menksta, atgimsta dvasinis lūkestis. Mes patys turime rasti tinkamų paprastų žodžių, kurie mus gaivinantį tikėjimą padarytų
prieinamą kitiems. Daugelis negali patikėti, kad juos Dievas myli asmeniškai. Kai kurie žmonės netenka pasitikėjimo Dievu dėl gausių išbandymų14. Kaip tada geriau pasakyti, kad žmogaus abejonę ir maištą prieš absurdą Dievas priima rimtai?15 Tų, kurie patiria išbandymus, vargu dalijosi ir Jėzus, sušukęs ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“16
Daugelis vaikų užauga niekada neišgirdę, kad Dievas juos myli. Kokie jaunuoliai galėtų vieną ar daugelį vaikų lydėti tikėjimo keliu? Žengdami į brandos amžių, kai kurie jaunuoliai nutraukia ryšius su krikščionių bendruomene. Dažnai tai nėra sąmoningas sprendimas, tiesiog aplinkybių, nustumiančių tikėjimą į antraeilių dalykų sąrašą, padarinys. Kaip draugai galėtų padėti vienas kitam atnaujinti ryšį su vietine tikinčiųjų bendruomene?
Kartais žinios, kurias įgyjame tikėdami, ir tos, kurias įgijome kitose srityse, ima
smarkiai skirtis. Tikėjimu, kurį išreikšti išmokstama vaikystėje, sunku atliepti į suaugusio
asmens klausimus. Kiekviename gyvenimo etape galime patirti laimę, gilindamiesi į tikėjimo slėpinį17.
Atnaujinti savo drąsą
Dievas mus kviečia perkeisti pasaulį ir nepaprastais užmojais, ir išlaikant didžiulį
kuklumą. Vyresnieji gali padrąsinti jaunesniuosius. Jaunosios kartos nėra mažiau pajėgios už
ankstesniąsias.
Pradėkime šią permainą nuo savęs: leiskime prisikėlusiajam Kristui pakeisti mūsų
širdį, leiskime Šventajai Dvasiai vesti mus į gelmę, kad drąsiai žengtume į ateitį. Džiaukimės troškimu, kurį Dievas mumyse įdiegė! Jis suteikia paskatą visose mūsų gyvenimo srityse. „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.“18
1 Mes esame viena, toje pačioje planetoje gyvenanti žmonių šeima, todėl visi kartu turime imtis bendros atsakomybės už Dievo sukurtą pasaulį ir aplinką.
2 „Dieve, tu mano Dievas, tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“ (63 psalmės 2 eilutė). „Ilgiuosi tavęs naktimis, net rytą mano dvasia dėl tavęs budi“ (Izaijo knyga 26,9).
3 Mums gali kilti pagunda tenkinti savo troškimus paviršutiniškai. Argi besaikis vartojimas nėra pastangos išvengti kai kurių klausimų, kurių nedrįstame sau užduoti tiesiai į akis?
4 IV amžiuje šventasis Grigalius Nazianzietis sukūrė giesmę apie Dievo slėpinį: „Tu, kuris esi anapus visa ko, kaip Tave vadinti kitu vardu? Kokią giesmę Tau giedoti? Joks žodis tavęs neišreikš... Visuotinis troškimas, visų šauksmas kyla į Tave.“ Tais pačiais laikais šventasis Augustinas rašė: „Kai tu lauki, Dievas didina troškimą. Kai tu trokšti, Dievas ugdo sielą. O ugdydamas jis daro ją pajėgią trokšti.“
5 Ozėjo knyga 2,16.21.
6 Kartą Jėzus paprašė moters prie šulinio: „Duok man gerti“ (Evangelija pagal Joną 4,7). Skaitydami toliau sužinome, kad Jis trokšta perduoti Dievo dovaną. Ant kryžiaus Jis pakartos: „Trokštu!“ (Evangelija pagal Joną 19, 28). Ar įsigilinus neatrodytų, kad tas troškimas geriausiai išreiškia Jėzaus norą atiduoti gyvybę ir taip perduoti Dievo dovaną?
7 Argi nėra svarbiausia išmokti konstruktyviai gyventi suvokiant, kad mūsų gyvenimas niekada nebus tobulas ir kad jame visada gali rastis netikėtumų? Turtingiausios visuomenės stengiasi šią tikrovę nuslėpti. Tada pagrindiniu rūpesčiu tampa bandymas nuslėpti, jog esame pažeidžiami, ir pamiršti, kad vidiniai trūkumai, kančia ir mirtis nėra atsiejami nuo mūsų egzistencijos.
8 „Kadangi Viešpats mane moko, aš Jį šlovinsiu; net naktį man širdis tai primena“ (16 psalmės 7 eilutė).
9 Tikėjimas nėra vien religijos dalykas. Mes negalime likti abejingi niekam, kas susiję su gyvenimo kokybe. Moksliniai tyrimai, meninė išraiška, aktyvi veikla politikoje, profsąjungos ar kitos nevyriausybinės organizacijos veikla gali būti tarnavimas Dievui. Mokytis arba mokyti, sėkmingai vadovauti įmonei, atsiduoti šeimai, plėsti draugų ratą – visa tai gali rengti Dievo Karalystės atėjimą.
10 Pasaulio ekonominė ir finansinė sistema negali būti pakeista, nepakeitus žmogaus širdies: argi gali būti pakloti teisingesnės sistemos pamatai, kol kai kurie žmonės toliau geidžia krautis turtus kitų sąskaita?
11 Mūsų bendruomenė, rengdama jaunimo susitikimus didžiuosiuose įvairių žemynų miestuose, kviečia tūkstančius šeimų priimti į savo būstą vieną ar kelis nepažįstamus jaunuolius, kurie gal net nemoka jų kalbos. Tai vienas iš „pasitikėjimo piligrimystės“ etapų. Mes matome, kad pakanka nedaug, kad būtų pažadintas žmogaus širdyje glūdintis gerumas.
12 Nepaisant abejonių ir net nesėkmių, XXI a. pradžioje tarptautinė bendruomenė vis labiau susivokia ir stengiasi kurti intensyvesnius santykius tarp tautų: skatinama viešoji nuomonė, bandoma drauge atsiliepti į dabarties iššūkius (klimato, aplinkos, sveikatos, ekonomikos klausimus). Didesnė tautų tarpusavio priklausomybė gali kelti baimę ar nesutarimų, nerimaujant dėl grėsmės savo tapatybei. Tačiau ar ji taip pat negalėtų tapti taikos garantu?
13 Maždaug 9 milijonai vaikų kasmet miršta, nesulaukę penkerių metų, o 29 proc. besivystančiose šalyse išgyvenančių vaikų kenčia nuo maisto trūkumo. Taip tikrai neturėtų būti! Tiesa, reikia pasakyti, kad 1989 m. Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai vieningai priėmus Vaiko teisių konvenciją, bendromis tarptautinėmis pastangomis elgesys su vaikais keitėsi, ir per 20 metų mirtingumas nuo maisto trūkumo sumažėjo beveik 30 proc.
14 Taip atsitinka ne visiems, kurie patiria didelius išbandymus. Prisimenu kažkada Tezė sutiktą jaunuolį, kuris sirgo nepagydoma liga, ir ji progresavo. Jis labai kentėjo ir pamažu prarado daugelį gyvenimo skleidimosi galimybių. Vis dėlto jo požiūris ir visa jo laikysena buvo nepaprastai atviri. Kartą Jis man pasakė: „Dabar žinau, ką reiškia pasitikėjimas. Kažkada tai man buvo neaktualu, bet dabar man jo reikia.“ Vėliau dar man parašė: „Neturiu leisti, kad liga paglemžtų visą mano dėmesį.“ Aš pamaniau: o, kad tas jaunuolis žinotų, kaip smarkiai jis mane palaiko savo žodžiais, kaip jis palaiko daugelį kitų savo laikysena! Jis kukliai, bet labai realiai atspindi Kristaus Prisikėlimo slėpinį.
15 Tarp Šventąjį Raštą sudarančių knygų ir net tarp kitų religijų šventųjų knygų turbūt nėra nė vienos, kurioje taip išraiškingai būtų išsakytas nekaltai kenčiančio žmogaus pasipiktinimas, kaip Jobo knygoje. Jobas piktinasi kančios kupino gyvenimo absurdiškumu, skundžiasi pasauliu ir sako, kad geriau jam būtų buvę negimti. Tačiau net ir labiausiai piktindamasis jis nesiliauja kalbėjęs Dievui. Jis negauna atsakymo į visus savo klausimus, tačiau susitikime su Dievu atranda ramybę.
16 Evangelija pagal Morkų 15,34.
17 Tam yra priemonių: Šventojo Rašto skaitymo grupelės, trumpi Šventojo Rašto skaitiniai kiekvienai dienai, kelios tylaus susikaupimo (rekolekcijų) dienos, mokymai parapijose, teologijos fakultetų ar Bažnyčios mokymo centrų kursai, kursai internetu ir kt.
18 Apreiškimas Jonui 22,17.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.1
