Tikėjimas
Nacionaliniai maldos pusryčiai
Inesa Čaikauskienė
Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“<...> Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. <...> Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“
<...> Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.
<...> Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.“ (Jn 21, 1–17).
Ši Evangelijos pagal Joną ištrauka iliustruoja Maldos pusryčių ištakas ir pagrindinį tikslą – gyventi ir veikti klausant Jėzaus žodžių, kurti bendruomenę, kurioje Viešpats būtų laukiamas. Svarbu tai, kad Kristaus mokymu vadovautųsi tie, nuo kurių sprendimo priklauso visuomenės moralinė ir materialinė gerovė, tie, kurie prisiekia tarnauti žmonėms, valstybėms. Tokie žmonės yra politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai, kuriems dažnai pritrūksta laiko ir noro prisiminti Evangelijoje užrašytus Kristaus mokymus. Būtent į Maldos pusryčius tokie žmonės susirenka Viešpaties vardu, ir svarstymai apie svarbiausių šiandienos problemų sprendimą yra pagrįsti Evangelijos išmintimi.
Šiandieninę savo formą Maldos pusryčiai įgijo Junginėse Amerikos Valstijose (JAV), nors iniciatyva kilo Skandinavijos šalyse. XX a. viduryje keletas JAV Senato narių pradėjo per pusryčius neformalioje aplinkoje bendrauti, siekdami dalytis Kristaus pamokymais. 1953 m. įvyko pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai, dalyvaujant JAV prezidentui.
2001 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pakvietė į pirmuosius Nacionalinius maldos pusryčius. Savo mastu lietuviškieji Maldos pusryčiai negalėjo prilygti JAV. Ten susirenka daugiau negu trys tūkstančiai atstovų iš skirtingų pasaulio šalių, tačiau jiems tai suteikia daugiau jaukumo ir intymumo, kuris taip reikalingas bendruomenės pajautimui. Šiemet birželio 20–21 d. Maldos pusryčiai, globojami prezidento, Vilniuje buvo organizuojami devintą kartą. Akcentuota šiandienai aktuali tema – „Valstybės kūrimas vertybių ir socialinės krizės laikais“.
Šia trumpa įžanga norėjau pristatyti Maldos pusryčius tiems, kurie apie juos nėra girdėję arba girdėję tik patį pavadinimą, bet nežino jo reikšmės. Beje, kad ir kiek apie tai kalbėtum ir rašytum, šio susirinkimo dvasią ir prasmę galima pajausti tik pačiam jame dalyvavus. Šiame trumpame pamąstyme norėčiau pasidalyti tik savo mintimis apie vykusį renginį, o tų minčių įkvėpimo šaltinis buvo paprastai nelabai įkvepiantis dalykas – komentarai internete. Iš karto po Maldos pusryčių ieškojau visuomenei išspausdintų pasisakymų, nes viena yra juos išgirsti, o visai kas kita juos atidžiai perskaityti ir sudėti pasisakiusiųjų akcentus. Deja, vienintelis dalykas, ką pavyko rasti virtualioje erdvėje, – tai prezidento pasakytas sveikinimo žodis ir kitos dienos kalba bei daugybė neigiamų ir kritiškų komentarų. Nors turėjau tikslą trumpai aprašyti Maldos pusryčius, bet stipresnis yra įkvėpimas pakomentuoti juos iš savo kėdės, atslūgus dalyvavimo juose euforijai.
„Malda“ ir „pusryčiai“ jau savaime yra jaukus ir pakylėjantis žodžių junginys, reiškiantis sustojimą, įsiklausymą į save, susikaupimą, harmoniją, maldą – pokalbį su Dievu, o gavus peną sielai ir kūnui – naujos dienos, naujų darbų pradžią. Tai laikas, kai gali pamiršti vakardieną ir viską pradėti iš naujo arba, su didžiausiu rytmečio įkvėpimu pripažinus ir apmąsčius vakar padarytas klaidas, jas taisyti. Kalbant apie maldą ir apie pusryčius vaizduotė visada piešia žmonių bendruomenę, šeimos narius, kurie po savaitės darbų ir sekmadienio šv. Mišių renkasi prie vėlyvo pusryčių stalo: kalba, dalijasi savo išgyvenimais ar tiesiog būna kartu. Ir po to „tiesiog buvimo kartu“ visada jautiesi pakylėtas, jauti bendrumą ir iš to bendrumo kylančią stiprybę, kad esi ne vienas, kad aplink Tave yra draugai, artimi žmonės, kurie visada Tave palaikys ir supras, nes Tu esi lygiai toks pat svarbus jiems. Dažnai prisimenu šv. Velykų ryto pusryčius, kai močiutė gieda „Šventuoju Prikėlimu“, kai didžiuliam būriui žmonių ratu siunčiamas vienas kiaušinis, apšlakstytas šventintu vandeniu, ir visiems jo pakanka. Ir nėra visi tame būryje labai tikintys, net atvirkščiai – daugelis Dievą ir bažnyčią prisimena tik Velykų sekmadienį ir tik dėl tradicijos, bet jie kartu gieda, dalijasi tą simbolinį kiaušinį ir džiaugiasi buvimu kartu. O svarbiausia, kad dabartiniu skubėjimo laiku tų susitikimų laukiama, jiems ruošiamasi, nes daugeliui tai vienintelės progos pamatyti savo artimus, išgirsti, kuo jie gyvena, ir pasisemti stiprybės ir suvokimo, kad esi mylimas, laukiamas ir ne vienas toks.
Būtent taip įsivaizduoju kasdienius šeimos pusryčius. Malda juose tegul lieka tarp eilučių ir šeimos narių mintyse, nes vien laikas, skirtas buvimui kartu, be jokių pašalinių darbų, vertas šventumo. Nacionaliniai maldos pusryčiai yra dar daugiau – jie sukviečia žmones, kurie yra atsakingi už daugelį kitų žmonių, ne priimti kokius nors politinius sprendimus, kalbėti apie ekonomikos nuosmukį, bet pasidalyti savo įžvalgomis arba tiesiog pagalvoti apie tokią neapčiuopiamą, bet už visus ekonominius nuosmukius ir pakilimus svarbesnę temą – vertybes.
Keistas jausmas apima girdint aukščiausius valstybės vadovus ir žinomus verslininkus, kasdien linksniuojančius žodžius – „PVM“, „nuosmukis“, „krizė“, negalinčius nuspręsti, kas yra šeima ir nuo kada žmogus jau tampa žmogumi ir „žudyti negalima pasigailėti“. Ir štai jie stovi prieš auditoriją ir kalba apie tikrąsias vertybes, apie Kristaus mokymą, Bibliją, pasitikėjimą vienų kitais. Prisipažinsiu – ne kartą labai nerimastingai veržėsi viena mintis, ar jie tikrai tiki tuo, ką kalba, ar tai eilinės skambios frazės – juk Šventojo Rašto citavimas pats savaime nesuteikia prasmės, reikia ir veikti pagal jį. Gėdijausi šių minčių, nes mintys apie tai, kad šie pasisakymai pačius kalbančiuosius įpareigoja ganyti Viešpaties avis taip, kaip tai daro pats Viešpats, ar bent jau stengtis tai daryti, buvo stipresnės ir sulaukė didesnio mano pačios palaikymo. Šį įsipareigojimą puikiai iliustruoja ir SEB banko prezidento Gitano Nausėdos komentaras prieš savo paties kalbą, kai jis visų atsiprašė, jog pasiruoštą tekstą skaitys. Šia tema jam tekę kalbėti pirmą kartą, o paskyrus tiek daug laiko rengiant savo kalbą, tariantis su šeimos nariais, norisi tinkamai perteikti savo mintis. Jis pajuokavo, jog ta proga pagaliau po trejų metų nusipirko akinius, nes paprastai jokių savo pasisakymų ir pristatymų neskaito, o kalba ekspromtu. Man šis komentaras reiškė labai daug, gal net daugiau negu pati jo kalba. Tai tik smulkmena, kuri parodo šio renginio nematomą prasmingumą: aukšti Lietuvos politikai ir veikėjai sustoja, susimąsto apie nekasdienius dalykus, trumpam pamiršta savo darbą, profesiją ir galvoja apie kur kas svarbesnį dalyką – Dievo Karalystės kūrimą žemėje, nes ko vertas jų darbas, jeigu pamirštama tikroji gyvenimo prasmė. Vien ši mintis ir šis sustojimas ko verti!
Man, jaunam žmogui, dalyvavimas Nacionaliniuose maldos pusryčiuose yra taip pat savotiškas įpareigojimas išsakytas idėjas įgyvendinti savo veikloje ir kasdieniame gyvenime. Jaučiuosi skolinga už galimybę būti didžių visuomenės veikėjų bendruomenėje ir semtis išminties iš jų. Žinau, kad tie patys internete savo kritiką išsakę piliečiai pakomentuotų, jog anokia ten išmintis skaityti kalbas, bet maža daryti. Tačiau patikėkite, pabuvus greta tokių asmenybių kaip kompozitorius Giedrius Kuprevičius nereikia nė skambių žodžių ir frazių, vien jo muzika visus užburia šviesioms mintims ir geriems darbams. Beje, ir jo pasakyta frazė įsiminė gal dėl to, kad ji buvo tokia aktuali mums, jaunimo organizacijų atstovams, susiduriantiems su projektų, tų laikinų, skubėjimą skatinančių ir sustoti neleidžiančių organizacijų, teikiama nauda ir kartu daroma žala: „projektai yra neįgyvendintų idėjų pradžia“. Nuostabus ir bendrystės dvasios pajautimas, kai susitinki su skirtingų konfesijų jaunimu, bet visi degame ta pačia idėja, kurią pasako Simonas Petras: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“
Po maldos pusryčių ir bendravimo su ten sutiktais žmonėmis jaučiausi pakylėta ir uždegta dideliems darbams. Tas užsidegimas niekur nedingo, tačiau praėjus keletui savaičių po renginio, atslūgus euforijai, ieškodama tų anksčiau minėtų renginio aprašymų pamačiau, kad šis prasmingas ir gražus renginys yra per daug uždaras ir per greitai ten išsakytos idėjos išsisklaido tarp išaušusio pirmadienio darbų ir rūpesčių. Spaudoje, radijuje ir televizijoje nuolat buvo pranešama viena ir ta pati žinutė apie renginį, o vėliau internete pasirodė tik keletas pranešimų, kuriuose buvo pateikiamas prezidento pasisakymas apie pasitikėjimo vienas kitu, „ mūsų žmonių gebėjimais, darbštumu ir atkaklumu siekiant įveikti ekonomikos naktį“ trūkumas ir kvietimas ieškoti naujų valstybės kūrimo kelių, grindžiamų laiko išbandytomis vertybėmis ir pasitikėjimu vieni kitais. O kur ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus pranešimas, kuriame jis kalbėjo, kad pasaulį prie šiandienos krizės privedė neatsakingas materialinės gerovės siekimas ir neatsakinga politika ir kad „krizė“, graikiškai reiškianti „posūkio tašką“, yra kartu ir metas, kai suvokiama, kiek toli nutolome nuo tikrųjų vertybių, o vienintelis vadovėlis, kurį reikia skaityti, ieškant išeities iš sunkmečio, yra Biblija? Tik internetiniame dienraštyje www.bernardinai.lt publikuotas Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės komentaras apie tai, „kiek valstybės ertmių yra užpildyta tokiais Šventojo Rašto herojais, kaip fariziejai, melagiai ir apsimetėliai“ ir kad šiandien esame apsinuodiję žodžiais, kai norima tiesiog patylėti. Neradau ir kun. Ričardo Doveikos, Europos Parlamento nario Leonido Donskio išsakytų minčių. Todėl nenuostabu, kad ši graži idėja internete komentuojama be jokio pagrindo, nes niekas, išskyrus trumpą žinutę spaudoje, jos plačiau nepristatė. Daugumai ten nebuvusių tai – įspūdingas, oficialus ir prabangus pasibuvimas. Nors iš tikrųjų tai –paprastumo, kuklumo ir bendruomeniškumo pavyzdys. Maldos pusryčių kuklumas ir paprastumas tikrai negali lygintis su daugelio mūsų visuomenės renginių, eilinių gimtadienių ir vestuvių prabanga. Žinoma, Prezidentūros aplinka įpareigoja oficialumui ir, kaip prezidentas sakė, „suteikia aukštą gaidą“ šiam renginiui, bet taip ir turi būti. Aukšta gaida negalima kalbėti vien apie problemas ar organizuoti valstybių vadovų susitikimus. Aukšta gaida reikia kalbėti apie tikrąsias vertybės, nes tik taip suteiksime joms reikšmę ir iškelsime jas į deramą vietą, parodysime jų svarbą mūsų gyvenime.
Man, pirmą kartą buvusiai šiame susirinkime, pasirodė, jog Maldos pusryčiai verti tiesioginės transliacijos, kad kur kas didesnė visuomenės dalis galėtų išgirsti ten išsakomas mintis. Visuomenė „maitinama“ „vogtų“ ir perdainuotų dainų, realybės šou, kovų ir lėkštų žaidimų transliacijomis. Nenuostabu, kad pamatę trumpas ištraukas televizijoje ir perskaitę tik prezidento kalbos ištraukas, žmonės susiformuoja klaidingą įspūdį ir apkaltina prezidentą svaičiojimais apie nieką. O juk Maldos pusryčių idėja tokia kilni ir prasminga, ir kalba juose ne vien prezidentas.
Prieš šiuos Maldos pusryčius rinkosi krikščioniškojo jaunimo grupelė išsamiau aptarti temą. Jaunimo išsakytos įžvalgos ir sukurta, diskusijos rezultatą iliustruojanti schema (ji bus pristatyta kitame „Ateities“ numeryje) man pasirodė kur kas lengviau pritaikoma nei daugelio politikų išsakytos mintys. Todėl manau, kad prieš tą „aukštos gaidos“ susibūrimą reikalinga gera darbinė popietė, kuri dar labiau vienytų ir leistų pajusti bendrumo dvasią ne vien kalbant ir klausant, bet ir sprendžiant. Tai būtų intymi, jauki erdvė, kur aukšto valstybės pareigūno išsakytos mintys nebūtų interpretuojamos žiniasklaidos, o jau patys Maldos pusryčiai, verti viešumo, būtų skirti to iškalbėto rezultato pristatymui.
Ir pabaigai tai, ką pasakė kiekvienas kalbėjęs. Valstybę turime kurti ant tvirto tradicinių vertybių pamato, o ne nuolat atstatinėti jau griūvančias, iš moderniųjų vertybių suręstas sienas. Į šiandienos sunkmetį mus atvedė moralės ir tradicinių vertybių praradimas. Būtent Biblijoje yra užrašyta Dievo žinia ir visi atsakymai žmogui, kurį Dievas „taip pamilo, kad atidavė savo vienatinį Sūnų“.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.6
