Tikėjimas
Sekminės – Bažnyčios gimtadienis
Vincas Kolyčius
Dauguma katalikų pagrindinėmis šventėmis laiko Kalėdas ir Velykas, o Sekminės praeina lyg ir nepastebėtos. Gaila, kad taip yra, nes tik po Sekminių gimė Bažnyčia, tik po Sekminių bailūs apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai pradėjo skelbti Evangeliją. Sekminės – tai Šventosios Dvasios šventė, tai Bažnyčios gimtadienis.
Ateitininkams įgyvendinti savo šūkį: „Visa atnaujinti Kristuje!“ be Šventosios Dvasios pagalbos yra neįmanoma. Visi esame skaitę, kas atsitiko „aukštutiniame kambaryje“: „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ ( Apd, 2,4). Sekminių prasmę išreiškia šie žodžiai. Šioje Šventojo Rašto eilutėje glūdi neišmatuojamos gelmės.
Ta proga norisi priminti keletą prof. St. Šalkauskio minčių, kurias jis, lyg koks tautos pranašas, skelbė dar 1938 metais. Jo idėja buvo sukurti Lietuvoje Gyvosios Dvasios sąjūdį. Norėjo net įsteigti periodinį leidinį, pavadintą „Gyvoji Dvasia“, kurio pagrindas būtų. Šventosios Dvasios kultas, Evangeliškoji Dvasia, religinis gyvenimas ir krikščioniškasis humanizmas. Jis rašė: „Sekminės yra dvasios šventė. Jos turi būti specialiai švenčiamos.“ Reikia pažymėti, kad prof. St. Šalkauskis pats parašė Šv. Dvasios litaniją, kuri vėliau buvo platinama visoje Lietuvoje. Gyvosios dvasios sąjūdžiui jis siūlė šūkį: „Degančios širdys, vienykitės!“ Panašiai kvietė ir popiežius Jonas XXlll prieš Vatikano II Susirinkimą. Paulius Vl irgi kalbėjo: „Bažnyčiai labiausiai reikia Dvasios, Šventosios Dvasios, kuri yra jos gaivintoja; Bažnyčiai reikia nesibaigiančių Sekminių, reikia ugnies širdyje, žodžių lūpose, pranašiškos vizijos žvilgsnyje!“
Kaip Šv. Dvasia mums padeda? Jėzus mums kalba: „Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,26). Šv. Dvasia padeda mums suprasti Šv. Raštą („primins ką esu jums pasakęs“). Be Šv. Dvasios veikimo, be Jos pagalbos visas Šv. Raštas yra tik negyva raidė, lyg koks įstatymų ir dogmų rinkinys. Šv. Dvasiai veikiant jis tampa mums gyvu Dievo žodžiu. Šv. Dvasia mums parodo tiesą, „kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Ypač šiais laikais pasaulis yra sutrikęs, visi ginčijasi ir nežino, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tikra tiesa atrandama Šv. Rašte, veikiant Šv. Dvasiai. Kitas Šv. Dvasios vaidmuo yra parodyti mūsų nuodėmingumą: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jn 16, 8) Tik Šv. Dvasios veikiami pamatome savo nuodėmingumą, tada galime kreiptis į Jėzų, prašyti Jo atleidimo ir Jam dėkoti, kad Jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes.
Šv. Dvasia ir atsivertimas. Mes negimstame krikščionimis. Visi ateiname į šį pasaulį su nuodėme, paveldėta iš pirmųjų tėvų, kurie nepakluso Dievui. Atsivertimas reikalingas visiems. Jis buvo reikalingas ir apaštalams, ir Jėzaus mokiniams, kurie buvo susirinkę „aukštutiniame kambaryje“. Atėjus Sekminių dienai visi mokiniai buvo drauge, vienoje vietoje. Staiga iš dangaus
pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (plg. Apd 2,1–4). Pranyko tada žydų ir romėnų baimė. Visi pradėjo viešai skelbti Jėzų. Šv. Dvasia apaštalams priminė, ką Jėzus jiems anksčiau buvo kalbėjęs. Dievas nenori, kad žmonės būtų nuo Jo atsiskyrę, Jis visokiais būdais veda visus prie savęs. Kai minia išgirdo Petrą kalbant Sekminių dieną, visi susigraudino ir ėmė klausinėti: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras atsakė: „Atsiverskite, gailėkitės, tada gausite Šv. Dvasios dovaną.“ Ir mes kiekvienas galime klausti: „Ką gi man tada daryti? Aš esu krikščionis, lankau bažnyčią, argi to dar neužtenka?“ Iš tikrųjų Dievas nori iš mūsų daugiau. Jis nori, kad Šv. Dvasios veikimas mumyse būtų pastebimas, kad mūsų santykis su Jėzumi būtų gyvas, artimas ir nuolatinis. Tam reikia atsivertimo, kuris įvyksta per Šv. Dvasią.
Popiežius Paulius Vl enciklikoje apie evangelizaciją yra pasakęs: „Šiandien yra
daug krikštytų katalikų, kurie formaliai nėra krikšto paneigę, bet yra visiškai jam abejingi ir gyvena lyg ir nekrikštyti.“ Jau miręs Čikagos kardinolas Bernardinas taip pat yra kalbėjęs, kad šiandien bažnyčių suoluose sėdi apie 60 proc. žmonių, kurie yra pakrikštyti, bet niekuo nesiskiria nuo pagonių. Gal šiais laikais jų yra dar daugiau. Taigi atsivertimas ir atsivėrimas Šv. Dvasiai yra reikalingas mums visiems. Prisiminkime popiežiaus Jono XXlll maldą: „O dieviškoji Dvasia, atnaujink mūsų laikais savo stebuklus, kad įvyktų lyg antrosios Sekminės.“
Klausimas: ar aš turiu Šv. Dvasią? Ją gauname per Krikštą ir Sutvirtinimą,
tačiau dažnai esame jai abejingi ir gyvename tarsi Jos neturėtume. Svarbu, kad Šv. Dvasia turėtų mus (mane), kad Ji veiktų per mane. Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ Tad kaip jai atsiduoti? Pirmiausia kiekvienas asmeniškai visa širdimi turime pajusti ir prisipažinti, kad esame nusidėjėliai ir nepajėgūs savęs išgelbėti. Esame reikalingi Dievo pagalbos ir Jo malonės. Kadangi tik Jėzus yra vienintelis kelias pas Tėvą, tad turime Jį išpažinti ir priimti Jį kaip asmenišką savo Viešpatį ir Išganytoją. Tada prašyti, kad Šv. Dvasia liepsnotų mano širdyje, perimtų visą mano gyvenimą ir veiktų per mane. Apibendrinant galima pasakyti, kad visi esame pašaukti įpūsti Šv. Dvasios ugnį,
kurią gavome per įvedimo sakramentus. Dievas teikia šią malonę, tad reikia į ją asmeniškai atsakyti nepaliaujamu atsivertimu Jėzui ir atvirumu Šventosios Dvasios perkeičiančiajai galiai.
Be Šventosios Dvasios: Dievas – toli, Kristus – praeityje, Evangelija – tik negyva raidė, Bažnyčia – paprasčiausia organizacija, liturgija – ne daugiau, kaip jausmų žadinimas, krikščioniškas gyvenimas – vergiška moralė. Su Šventąja Dvasia: visata – prikelta, prisikėlęs Kristus yra su mumis, Evangelija yra gyvenimo stiprybė, Bažnyčia tebeliudija Trejybės gyvenimą, liturgija – tai atminimas ir kartu laukimas. ( Iš kn. „Ugnies įpūtimas“)
Ateik, Šventoji Dvasia, atnaujink mūsų širdis, mūsų šeimas, mūsų parapijas, mūsų tautą ir visą pasaulį, kad mes Tavo padedami pajėgtume „Visa atnaujinti Kristuje!“.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.5
