Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Tikėjimas

Šįkart „Ateities“ skaitytojams siūlome pažvelgti į dar vieną konkretų ir jaudinantį dieviškosios meilės pavyzdį – palaimintąjį F. Ozanamą. Šio asmens gyvenimo liudijimą būtų pravartu permąstyti kiekvienam, norinčiam deramai įsigilinti į 2009–2010 metų ateitininkijos temą: „Ateiki atnaujinti mūsų ir mūsų tautos“.

Būsimasis Dievo karys gimė 1813 m. balandžio 23 d. Milane. Iš Dievui ir vargšams atsidavusių tėvų gautas auklėjimas Frederiką didžiai paveikė: „Būtent ant savo motinos kelių, Viešpatie, išmokau Tavęs bijoti ir jos žvilgsnyje patyriau Tavo meilę.“ Tačiau vaikas gimė labai silpnos sveikatos ir būtų pasimiręs dar būdamas šešerių metų (sirgo vidurių šiltine), jei ne karštos jo šeimynkščių maldos prancūzų kilmės jėzuitų misionieriui, kanonizuotam XVIII a., šv. Jean-François Régis.

Būta ir kitokių išbandymų. Sulaukęs 15 metų Frederikas patiria abejonių dėl tikėjimo. Smarkiai paveiktas aplink vyraujančio netikėjimo, jis ima kelti sau klausimą: „Kodėl tikiu?“ Jo abejones lydi ir kiti klausimai: ar nauji mokslo laimėjimai neprieštarauja tikėjimui? Ar protas tikrai gali patvirtinti, kad Dievas yra? Šie klausimai Frederikui kelia nerimą, tad jis pažada pašvęsti Viešpačiui visą savo gyvenimą ir ginti Dievo tiesą, jei Jis malonės ją jam atskleisti. Dievas išklauso šio jaunuolio maldą ir atveda jį pas abatą Noirot. Šis kunigas ir filosofijos profesorius jaunąjį prancūzą išmoko sustiprinti savo tikėjimą, grindžiant jį savo protu. Kartais manoma, kad reikia rinktis arba tikėjimą, arba protą, tačiau tai didelė klaida. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesa.“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 159). „Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).“ (KBK, 2500). Frederikas tampa abato Noirot pasivaikščiojimų bičiuliu. Mokinys ir mokytojas atidžiai svarsto mokslo ir tikėjimo darnos klausimus. Po truputį jaunojo prancūzo abejonės užleidžia vietą įsitikinimui: „Jau kuris laikas savyje jaučiau poreikį ko nors tvirto, į ką galėčiau įsikibti, kur galėčiau įsišaknyti, idant atsispirčiau abejonės srovei. Ir štai, šiandien mano siela kupina džiaugsmo ir paguodos. Susitaikęs su mano tikėjimu, mano protas dabar naujai atrado katalikybę, kadaise įskiepytą mano nuostabiosios mamos ir buvusią tokią brangią mano vaikystėje.“

1830 m. ponas ir ponia Ozanamai išsiunčia savo sūnų į Paryžių studijuoti teisės. Ten Frederikas prisijungia prie jaunų, tačiau tvirtų katalikų inteligentų grupelės: „Mes jaučiame būtinybę stiprinti savo tikėjimą aplinkoje, kur jis nuolat patiria priešiškumą iš įvairių neteisingai suprastų mokslų.“ Tuo tikslu jie pradeda rengti „Literatūros ir istorijos konferencijas“. Čia galime įžvelgti esminį panašumą ir su XX a. pradžios Lietuva bei ateitininkijos sąjūdžio pradžia. Kaip žinome, ši būtinybė neišnyksta ir XXI a. pr. „Išmokime ginti savo įsitikinimus, nejausdami neapykantos priešininkams, mylėdami tuos, kurie mąsto kitaip nei mes, [...] mažiau skųskimės šiandien ir kritiškiau vertinkime save“, – kalbėjo F. Ozanamas.

Ideologinė formacija yra labai svarbi, nes protui tiesiog būtina, kad jį apšviestų apreikštosios tiesos: apie Dievą, apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią. Šioje tikėjimo šviesoje žmogus yra tikras neregys. Vieno iš ateitininkijos globėjų, popiežiaus Pijaus X žodžiais tariant: „Yra neįmanoma, kad ten, kur protas gaubiamas tankių nežinojimo tamsybių, egzistuotų teisi valia ar geri įpročiai. Jei tikėjimo šviesa nėra visiškai užgesinta, ji duoda viltį pagerinti netikusius įpročius. Bet jei susijungia abu, t.y. blogi įpročiai ir tikėjimo silpninimas nežinojimu, vargiai ten beatsiras vietos išsigelbėjimui, o pražūties kelias yra atvira.“ (Enciklika Acerbo nimis). Krikščioniškųjų tiesų pažinimas įgyjamas studijuojant šventųjų raštus, istoriją, ypač katekizmą, kuris ir yra trumpa katalikybės tiesų sintezė. Jonas Paulius II teigė: „Katekizmas privalo organiškai ir teisingai išdėstyti Šventojo Rašto, gyvosios Bažnyčios Tradicijos ir autentiško mokymo mokslą bei dvasinį Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šventųjų palikimą, kad būtų galima geriau pažinti krikščioniškąją paslaptį ir pagyvinti Dievo tautos tikėjimą. [...]Tegu tikro tikėjimo šviesa išlaisvina žmoniją iš tamsos ir nuodėmės vergijos ir nuveda ją į laisvę, vienintelę vertą šio vardo (plg. Jn 8, 32); į laisvą gyvenimą Jėzuje Kristuje, Šventajai Dvasiai vadovaujant čia, žemėje, ir Dangaus karalystėje, laimės regėti Dievą veidas į veidą pilnatvėje (plg. 1 Kor 13, 12; 2 Kor 5, 6–8).“

Tačiau greit ideologinės formacijos ir diskusijų istorinėmis temomis Frederikui jau nebepakanka. Vienos konferencijos metu jam tenka išgirsti tokius žodžius: „Jūs teisus, jei kalbate apie praeitį: Katalikybė kadaise padarė tikrų stebuklų, bet šiandien ji mirusi. Ir išties jūs, kurie giriatės esantys katalikai, ką jūs darote? Kur yra darbai, įrodantys jūsų tikėjimą ir galintys mus priversti jį gerbti ir pripažinti?“ Sujaudintas šio lemtingo priekaišto, F. Ozanamas sako: „Kad mūsų apaštalavimas būtų Dievo palaimintas, vieno dalyko jam trūksta: gerų darbų. Vargšo palaiminimas yra Dievo palaiminimas.“ Ir nedelsdamas pradeda veikti. Su vienu draugu, kurio kambaryje gyvena, Frederikas nuneša vienam vargšui visas savo malkų atsargas, kurios ir jam pačiam būtų pravertusios tą šaltą žiemą. Kaip sakoma KBK: „Tikėjimo išpažinimas primena, kokios didžios yra Dievo dovanos, kurias Jis suteikė žmogui kurdamas, o dar labiau – jį atpirkdamas ir pašventindamas. Ką tikėjimas išpažįsta, tą sakramentai perduoda: krikščionys per sakramentus, kurie juos atgimdo, tampa „Dievo vaikais“ (1 Jn 3, 1), „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Tikėjimu pažinę savo naująjį kilnumą, krikščionys nuo šiol yra pašaukti kaip dera laikytis Kristaus Evangelijos. Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir Jo Dvasios dovanas, kurios padaro juos pajėgius taip gyventi“ (1692). „Per Krikštą suaugę su Kristumi, krikščionys yra mirę nuodėmei, o gyvena Dievui Jėzuje Kristuje, taip dalyvaudami Prisikėlusiojo gyvenime. Sekdami Kristumi ir pasilikdami Jame, krikščionys ryžtasi būti Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai, ir gyventi meile; jie taip tvarko savo mintis, žodžius ir veiksmus, kad būtų tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus ir sektų Jo pavyzdžiu“ (1694). „Jėzus yra siųstas nešti „Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Dar daugiau: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į Dangaus Karalystę“ (544).

Taip F. Ozanamas įsisąmonina, kad meilės darbai yra konkretus būdas mylėti patį Kristų Jo kenčiančiuose nariuose: „Vargšai, mes juos matome kūno akimis. Jie yra čia. Mes galime įdėti pirštą į jų žaizdas, paliesti jas delnu, o ir erškėčių vainiko žymės matomos ant jų kaktų. Mes privalome pulti jiems po kojų ir su Apaštalu tarti: „Jūs esate mano Viešpats ir mano Dievas! Jūs esate mūsų šeimininkai ir mes būsime jūsų tarnai...“ (plg. Jn 20, 19–31). 1833 m. balandžio 23 d. Frederikas su šešiais savo bičiuliais įsteigia „Broliškosios meilės konferenciją“ ir ją patiki šv. Vincento Pauliečio globai. Taip gimsta Šv. Vincento Pauliečio bendrija, šiandien turinti daugiau nei 800 tūkst. narių ir apytiksliai 48 tūkst. organizacijų 132 šalyse. Pats Ozanamas bylojo: „Noriu apglėbti visą pasaulį artimo meilės tinklu.“ Anot popiežiau Pijaus XII: „Kiekvieną, kuris studijuoja Bažnyčios istoriją, visada stulbino faktas (kiekvienam tikinčiajam tai – dieviškos Bažnyčios kilmės patvirtinimas), kad krikščioniška artimo meilė skatino visų laikų žmones darbais palengvinti visokį neturtą.“ Be medžiaginės išmaldos, naujasis judėjimas nepamiršta ir dvasinio gailestingumo: „Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir įžeidimus atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai“ (KBK 2447).

Medžiaginė ir dvasinė pagalba, skiriama vargšams, liudija krikščioniškosios artimo meilės gyvybingumą. Bet F. Ozanamas išplėtė savo siekius ir, atsižvelgdamas į savo meto situaciją, artimo meilę supranta kaip veikimą socialiniame ir politiniame matmenyje: „Klausimas, dėl kurio yra pasidaliję mūsų laikų žmonės, yra ne politinio susiorganizavimo formų, o socialinio sambūvio klausimas: kas dominuos visuomenėje – egoizmo ar pasiaukojimo dvasia – ir ar visuomenė taps vieta, kur stipresnis išnaudoja silpnesnį, ar, priešingai, ji pasikeis į tarpusavio tarnystei pasišventusių žmonių visumą.“ Ši palaimintojo mintis gali mums padėti apmąstyti ir dabartinę Lietuvos bei kiekvieno iš mūsų aplinkos (mokyklos, universiteto, darbovietės) situaciją.

Po kelerių metų Ozanamas įgyja du daktaro laipsnius ir dirba Liono universiteto Prekybos teisės katedroje. Tačiau jo gyvenimiškas pasirinkimas dar nėra visiškai aiškus. Frederikas dvejoja, kuo tapti: vienuoliu ar šeimos žmogumi? Visiškas pasišventimas Viešpačiui skaistybės įžadu jį traukia, tačiau ir santuokos bendrystė kelia minčių. Jis rašo vienam tuoktis ketinančiam draugui: „Švelnume tos, kuri greit su jumis susijungs, jūs semsitės paguodos išbandymų dienomis, savo gyvenimo draugėje rasite drąsos pavojingu metu, būsite jos angelas sargas, o ji bus jūsiškė.“

Vieną dieną, apsilankęs pas Liono akademijos rektorių, Frederikas pastebi jauną merginą, jautriai besirūpinančią savo paralyžiuotu broliu. Šis gyvas artimo meilės paveikslas būsimam palaimintajam giliai įsminga į širdį. Ozanamo moters krikščionės idealą atitikusi mergina buvo Liono akademijos rektoriaus duktė... 1841 m. birželio 23 d. juodu susituokia.

Tačiau Dievo keliai nežinomi. Laimingas santuokinis gyvenimas truko neilgai. F. Ozanamas buvo silpnos sveikatos. 1852 m. jis suserga pleuritu (krūtinplėvės uždegimu). 1853 m. balandžio 23 d., savo keturiasdešimtmečio išvakarėse, jis parašo testamentą. Ten išsakytos mintys taip skamba: „Žinau, kad turiu jauną ir mylimą žmoną, žavią dukrytę, daug draugų, sėkmingą karjerą... Viešpatie, ar reikia visas šias gėrybes, Tau man duotas, palikti? Gal Tau pakaktų dalinės aukos? Kurį iš savo nevykusių polinkių turėčiau Tau paaukoti? Ar nesutiktum priimti mano meilės literatūrai, mano akademinių ambicijų arba mano studijų planų, kur daugiau puikybės nei pagarbos tiesai? Jei parduočiau pusę savo knygų, atiduočiau gautus pinigus vargšams ir pasitenkinkčiau svarbiausių savo pareigų atlikimu ir visą likusį gyvenimą pašvęsčiau neturtėlių lankymui ir jaunuolių mokymui... Viešpatie, ar būtum tuo patenkintas ir paliktum man džiaugsmą senti kartu su žmona ir pačiam išauklėti savo vaiką? Galbūt, mano Dieve, Tu visai to nenori. Nepriimi aukų iš išskaičiavimo, bet nori manęs... Aš ateinu.“ F. Ozanamas iškeliauja į Amžinojo Tėvo namus tų pačių metų rudenį, rugsėjo 8 d., apie 20 val.

1997 m. rugpjūčio 22 d. šio prancūzo paskelbimo palaimintuoju proga pasakytoje homilijoje tuometinis Šv. Tėvas Jonas Paulius II teigė, kad F. Ozanamas mylėjo visus stokojančius, tad Bažnyčia patvirtina jo pasirinktą krikščionišką gyvenimą kaip sektiną pavyzdį.

Melskime Viešpatį Gaivintoją, kad siųstų mums savo dovanų, o palaimintojo F. Ozanamo pavyzdys mus įkvėptų rinktis išties krikščionišką gyvenimą, atitinkantį Evangeliją ir pasireiškiantį kūno ir dvasios vargšams skirta meile.

Malda prašant savojo pašaukimo

Jaučiu savyje atsirandant didelę tuštumą, kurios neužpildo nei paprasta draugystė, nei mokslai. Nežinau, kam pavyktų ją pripildyti. Ar tai bus Dievas, ar žmogus? Jei tai žmogus, meldžiu, kad jis pasirodytų mano gyvenime tik tada, kai būsiu jo vertas.

Meldžiu, kad jis turėtų savy to, ko reikia, išorinio žavesio, kad neliktų vietos jokiam apmaudui;
bet labiausiai prašau, kad jis ateitų su nuostabia siela, kad jis būtų skaistus, daug stipresnis už mane, kad mane pakylėtų, kad neverstų manęs nusižeminti, būtų kilnus, nes dažnai būnu silpnadvasis, kad būtų uolus, nes dažnai esu drungnas mąstydamas apie Dievą, ir pagaliau kad jis būtų užjaučiantis ir aš galėčiau neraudonuoti prieš jį dėl savo menkumo.

Neapleisk manęs, Viešpatie, padaryk, kad būčiau mylimas! Juk Tu žinai, kad ne vien malonumo Meilėje ieškau, bet ir galios nepaisyti jokių sužeidimų bei stiprybės kautis dėl Gėrio ir Tiesos.“

„Ateitis“, 2009 m., Nr.5