Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Tikėjimas

Kalbant apie tradiciją pirmiausia iškyla klausimas – koks tai poreikis, ar tai yra poreikis, kodėl apie tai šnekame, kodėl tai yra problema? Iki šiol tradicija nelabai kam rūpėjo, o staiga kažkam parūpo. Yra didelė pagunda tikėjimo dalykus atriboti nuo gyvenimo, tarsi jie neturėtų atramos mūsų poreikiuose, pasaulio reiškiniuose. Tikėjimas kalba ne tik apie antgamtį, bet ir apie prigimtį.

Bažnyčios struktūroje tradicinis elementas yra labai įtvirtintas. Sakome, kad apreiškimo šaltiniai yra du: pirmiausia Tradicija, o paskui Šventasis Raštas. Tradicija yra Apreiškimo šaltinis – tai labai svarbus teiginys!

Tradicijos svarba Mokyme yra aiškiai išreikšta ir įtvirtinta. Kaip Tradicija siejama su liturgija? Pastaruoju metu liturginės tradicijos klausimu dažnai kyla akivaizdi įtampa. Vadinamoji Tridento liturgija tapo supriešinta su Vatikano II liturgine reforma. Viena vertus, senoji tradicija prisimenama nostalgiškai – kažką gražaus ir vertingo turėjome, o dabar tai tarsi dingo, ir tuo nesame patenkinti. Nežinau, ar jūs esate patenkinti, ar nepatenkinti dabartine liturgijos padėtimi. Galbūt jaučiatės neutraliai, nes kai nežinome, kas buvo praeityje, kai nėra su kuo palyginti, jos ir negaila. Kita vertus, akivaizdu, kad senoji liturgijos tradicija yra menkinama, jos gėdijamasi ir pan.

Dvi patirtys

Prieš dvejus metus teko lankytis Londone. Vienas kunigas nusivedė į Bromptono oratoriją – tai garsi Londono bažnyčia, didžiulė, puošni. Jos statybą organizavo kardinolas Njumenas (Newman; atsivertęs iš anglikonų į katalikybę, garsus katalikų mąstytojas). Sekmadienį pavakare į bažnyčią užėję sužinojome, kad netrukus vyks tridentiniai (senoji liturgija) Mišparai (Vakarinė). Pasakėme, kad tik šiek tiek pabūsime, pasižiūrėsime ir pasimelsime, bet mūsų, kelių kunigų, taip paprastai nepaleido – aprengė liturginiais drabužiais, pamokė, kaip elgtis, ir įjungė į liturgiją. Maždaug taip – kunigas turi būti liturgijoje jam tinkamu būdu. Liturgija – ir giedojimas, ir apeigos, ir sakralinė aplinka padarė didelį įspūdį.

Po Mišparų užėjome į šalia esančią anglikonų bažnytėlę, iš kurios kilo Alfa kursai. Ten ruošėsi vakariniam šlovinimui estradiniais instrumentais. Susirinkęs daugiausia jaunimas, paprastai, kasdieniškai apsirengę. Altoriaus vietoje sustatyti būgnai, gitaros. Į mus paslapčia žvilgčiojo kaip į kokius dinozaurus. Buvo įdomu stebėti šlovinimą: jaunuoliai iškėlė rankas, plojo, lingavo, iš veidų matėsi, kad labai įsitraukia į tai, ką gieda, atvirai reiškė savo maldą, jausmus. Pabuvome iki pusės koncerto ir išėjome, nes tranki muzika ir ritmas įgriso, pabodo. Ką šituose taip skirtinguose reiškiniuose pamačiau? Bromptono oratorijoje Mišparuose dalyvavo apylygiai žmonės – buvo ir jaunų, ir vyresnių, visi susikaupę, nuoširdžiai meldėsi, buvo matyti, kad gerai nusiteikę, susižavėję. Mes taip pat buvome dvasinės ramybės ir grožio paliesti. Bet ir toje anglikonų bažnytėlėje žmonės reiškė savo maldą ir religinius jausmus. Jei mane paklaustų, kas labiau priimtina: ar sakrali, tyli, pagarbi aplinka, tradicinė liturgija, ar atvirkščiai – šlovinimas šiuolaikiniu būdu, aš pritarčiau pirmajam variantui. Kuri patirtis yra autentiška? Iš tikrųjų nė vieno, nė kito negalima paneigti... Nesvarbu, kad kultūriškai pastarasis dalykas man nėra artimas.

Taigi bažnyčioje turime dvi patirtis: sakralumą, pagarbą, ritą ir spontanišką, nuoširdžią maldą bei šlovinimą. Kyla klausimas, ar tradicinėje liturgijoje yra šito šlovinimo galimybė? Tikrai yra, tik jis šiek tiek santūresnis, brandesnis, mažiau pasaulietinio aistringumo.

Galbūt šiandien žmonės nenori per daug vargintis: paprasčiausiai atėjo į šlovinimą su džinsais, pasiėmė gitarėlę, žino tris akordus – ir gerai, giedame kaip išeina ar neišeina. Jaunatviškasis, popsinis spontaniškumas yra reikalingas, turi savo metą ir vietą (pavyzdžiui, iškyloje prie laužo), bet jis vis labiau tampa norma, užgožia tradiciją, iškraipo dvasingumą ir santykį su Dievu. Negalime savęs maitinti bet kokiais dalykais, nes galų gale, vartodami šieną, patys pasidarome galvijais. Dievas nėra draugelis, kuriam galima visą laiką per petį tapšnoti. Religija reikalauja kur kas brandesnių dalykų.

Viena vertus, Dievo akivaizdoje norisi Juo žavėtis, susimąstyti apie Jį, labai Jį gerbiame, susitikimas su Juo suteikia ypatingą ramybės ir taikos patirtį. Kita vertus, apima džiaugsmas, noras Jį šlovinti. Lygiai tą patį atrandame ir Biblijoje. Prisiminkime, kaip Dievo Sandoros skrynią izraelitai nešė į Jeruzalę. Priešais skrynią pusnuogis karalius Dovydas, apsijuosęs klubus efodu, šoko kankliuodamas kaip išprotėjęs. Tačiau žinome, kokia sudėtinga buvo Izraelio liturgija, kiek ten buvo sakralumo, rimties.

Transcendencija ir jos pakaitalai

Žmogui labai svarbu turėti galimybę patirti transcendenciją. Ypatinga patirtis lydi bendraujant su kitu asmeniu. Tai savęs peržengimo atvejis: save palieki, atsiveri ir eini į susitikimą su kitu, jį priimi, įsiklausai. Sugebėjimas bendrauti su kitais yra psichinės sveikatos norma.

Kas toje transcendencijoje – tiek žemiškoje, tiek antgamtinėje – pasireiškia? Pirmiausia ieškome autentiško bendravimo, santykio. Taip pat ieškome gėrio patirties, paslapties atsiskleidimo. Susitikimas su Dievu, transcendencija link Jo iš tikrųjų ypatingai paliečia. Tai ypatingas gėrio išgyvenimas Jo akivaizdoje ir artumoje, ypatingas Dievo asmens išgyvenimas. Jei įsivaizduotumėte įsimylėjimo patirtį – kažkas panašaus yra Dievo atžvilgiu: toks santykis, kuris labai sukrečia, kuris labai įpareigoja, iš tavo kiauto ištraukia į kito artumą ir tave patį pripildo to kito artumu.

Kas šiandien vyrauja? Žmonės tuos autentiškus transcendencijos poreikius pakeitė labai paprastais ir greitais būdais. Atsisakė paslapties: viską nurengė, išnarstė, atskleidė, parodė, iškėlė į viešumą. Vien blogi įvykiai, skandalai, viešas privatus gyvenimas, žmogaus intymioji sfera, jausmai. Neišlaikoma savigarba, peržengiamos atviravimo ribos.

Troškimą transcenduoti, patirti gėrį ir džiaugsmą kai kurie pakeitė alkoholiu, narkotikais, kurie padeda pasiekti tam tikrą euforiją. Prie to galima priskirti ir seksualinius potyrius. Juk orgazmą galima laikyti tam tikra transcendencijos patirtimi – grynai kūniška, psichine. Tai juslinio gėrio, juslinio džiaugsmo išgyvenimas. Visa tai yra gerai šeimoje, kai kūnas atitinka dvasią, meilė – tikrovę. Tai ypatinga, nesavanaudiška abipusio dovanojimosi patirtis, atiduodant save kitam, norint kitą praturtinti ir pradžiuginti. Kita vertus, intymus sutuoktinių bendravimas skirtas kito žmogaus sukūrimui – transcenduojant nuo savęs link kito iki tokio laipsnio, kad atsiranda, sukuriamas kitas. Deja, daugeliu atvejų kūniškas malonumas tapo savotišku pakaitalu gėrio išgyvenimui, religinei patirčiai, tai tikrajai meilės transcendencijai.

Kas yra pavojingų užsiėmimų praktikavimas, adrenalino dozės, kai žmonės rizikuodami kažko griebiasi? Tai irgi pakaitalas. Gyvenimas yra nuotykis, atviras ypatingoms patirtims, bet dažnai einama ne ta linkme. Viskas labai supaprastinama: motociklai, šokinėjimas ant timpos, skraidyklės, medžioklės ir t.t.

Kaip jums atrodo, kodėl koncertų salės yra pilnesnės nei bažnyčios? Estetinė pagava, susižavėjimas, džiaugsmas padeda išgyventi grožį, gėrį, tačiau jei liekame tik šiame lygmenyje, tai tampa religinės patirties pakaitalu.

Daugelį atvejų būtų galima paminėti, kai žmonės, neturėdami brandaus bendravimo, neturėdami Dievo ir maldos, vietoj to randa kažką kita. Atskirai aptarti reikėtų šiandien taip paplitusią ezoteriką.

Visa tai – mūsų poreikiai: gilieji, esminiai, pagrindiniai ir antraeiliai jų atitikmenys.

Būtų galima paklausti, kas atsitiko su Bažnyčios gyvenimu ir liturgija, kad tokia svarbi patirtis tapo tokia neįdomi? Keitė, reformavo, supaprastino, atkodavo, bet niekas nepagerėjo...

Liturgija

Nuo to galime eiti prie liturgijos, prie rito, prie maldos. Kas gi tai yra? Ženklų sistema, neverbaliai išreikštas žodis. Visas mūsų pasaulis yra bendravimo laukas. Plačiąja prasme tai Dievo žodis mums, kita vertus – mūsų žodis Dievui ir kitam žmogui. Ne visi dalykai yra išreiškiami žodžiais. Didžioji dalis išreiškiama daiktais, situacija, elgesiu. Pavyzdžiui, pamatęs gatvėje numestą šiukšlę supranti, kad čia paliktas žmogaus ženklas. Taip ir pasakytas žodis apie jį patį, apie jo požiūrį į gyvenimą, į kitus žmones, galų gale į Dievą. Kasdieniame mūsų bendravime, ypač šeimoje, žodžiai sudaro gal tik trečdalį. Daug kas pasakoma gestais, įvairiais ženklais, požymiais. Sakytum, nieko nįprasta ir nieko nauja. Tą patį principą taikome ir liturgijoje. Nors visas pasaulis ir visas mūsų gyvenimas yra bendravimo su Dievu ir su žmonėmis laukas, tačiau liturgija yra ypatinga vieta, kur vyksta dialogas su Dievu, Dievo – su žmonėmis ir žmogaus – su Dievu, nes Kristus tam paskatino ir suteikė Šv. Dvasios artumą.

Liturginė tradicija mums pateikia ilgaamžę patirtį, kaip bendraujama su Dievu. Visi joje esantys elementai turėtų padėti išgyventi tą transcendenciją, peržengiant save ir pasitinkant ateinantį Viešpatį. Liturgijoje išgyvename ypatingą gėrį, nuotykį, tiesos atsiskleidimą. Tam labai pasitarnauja ir estetinis elementas. Tie esminiai dalykai, kurių pakaitalų ieškome pasaulyje, turėtų būti ir liturgijoje, nes poreikis yra autentiškas.

Ar visada liturgijoje atskleidžiami tiesa, grožis, meilė, ramybė, gyvenimo nuotykis ir t.t.? Kur mieliau eitumėte – į koncertą, futbolą ar į liturgiją?

Kaino ir Abelio auka

Prisiminkim du brolius, Abelį ir Kainą, kurie minimi Pradžios knygoje. Kuo jie skyrėsi? Turiu galvoje jų atnašaujamas Viešpačiui aukas. Ir Kainas, ir Abelis dirbo, kūrė, sulaukė rezultatų. Abelis atnešė Viešpačiui kas geriausia, galima sakyti, kultūros grynuolius, o Kainas aukojo tai, kas atliko, t.y. prasčiausius dalykus.

Ir šiais laikais žmonės dirba, stengiasi, subrandina vienokius ar kitokius vaisius, pareiškia Dievui savo nuostatas.

Dievas yra toks svarbus, vertas tokios meilės ir pagarbos, kad mes negalime į Jo akivaizdą nešti atliekų, nes Jis mums yra davęs tik gėrį. Teisingumas ir meilė reikalauja, kad Dievui neštume kultūros grynuolius. Ką turiu galvoje? Mūsų civilizaciją kai kas vadina žemdirbiškosios civilizacijos išauga, išplėtota šalutine šaka. Vakarų civilizacija dabar gali daugiau laiko skirti ne prasimaitinimui, bet dvasinei veiklai. Tačiau žinome, kad ilgus amžius pirmasis žmonių rūpestis buvo paprasčiausias prasimaitinimas. Prisiminkime Abelio darbą, kuris buvo nelengvas, bet jis Viešpačiui aukojo savo darbo grynuolius, geriausius rezultatus. Pasak Jėzaus, jis buvo gyvas ne vien duona, bet ir Dievu. Jo aukos dūmai baltu stulpu kilo į dangų, kaip Viešpačiui malonus kvapas. O Kaino šiukšlių „auka“ juodais dūmais draikėsi pažeme, užimdami kvapą savo dvoku.

Panašus principas galioja ir šiandien. Liturgijoje susitinkame su Dievu, kuris yra gėrio šaltinis, ir negalime kaip Kainas ignoruoti Dievo. Mes turime atsiliepti į Viešpatį visu tuo, ką su Dievo pagalba ir sunkiu savo darbu pasiekėm geriausio. Liturgija negali būti prasčiokiška, prasta. Neįmanoma pasiekti transcendencijos, kaip nesugebėjo to padaryti Kainas, jei elgiamės nepagarbiai ir nedėkingai Dievo atžvilgiu.

Visą laiką apaštalinių Bažnyčių liturgijoje pasireiškė tai, kas buvo gražiausia, ką pavadintume kultūros grynuoliais. Kaip kunigas pasakysiu, jog šiais laikais naujų bažnyčių architektūroje, liturginiuose drabužiuose, apeigose, pamoksluose ir pan. vyrauja skurdas ir abejingumas. Tiesiog Kaino nihilizmas.

Abelis ir aristokratiškumas

Lietuvoje daugelis nežinome, kas yra aristokratiškumas. Ir visai nesistebiu – mes perėjome komunistinę mentaliteto mėsmalę. Kodėl tarybų valdžia leido praktikuoti kai kurias folklorines tradicijas? Tai buvo padaryta ne šiaip sau, bet tam, kad visuomenėje sunaikintų dvarų kultūrą, kuri skleidė aristokratiškumo idėją. Tuo tikslu visą aristokratiškąją visuomenę trėmė, šaudė ir spaudė, kad pašalintų bet kokius prisiminimus. Dar dabar dažniausiai samprotaujama apie pagonybę, liaudies tradicijass, tačiau labai nedaug apie dvarų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų kilmingųjų kultūrą, taip pat apie vienuolynų, universitetų, Bažnyčios neštą kultūrą. Mes nieko apie tai nežinome arba labai maža težinome, bet apie baltų religiją galime pasakyti kur kas daugiau. Iš mūsų yra atimta aristokratiškumo samprata.

Aristokratiškumas platesne prasme (nekalbu vien apie dvarų kultūrą, žinome, kad ir ten visko būta) yra žmogaus nusiteikimas visa daryti kilniai, gerai, atsakingai, gerbiant save, Dievą ir artimą. Tai tapatu sunkiam darbui, peržengiant savo silpnybes ir ribotumus. Šiuo požiūriu „smetoninėje“ Lietuvoje kaimo žmonės pasižymėjo ne ką menkesniu kilnumu, jie taip pat buvo aristokratiškos dvasios ir būdo, turėjo daug savigarbos, gero nusiteikimo ir noro siekti aukštumų. Kai pasižiūri į tas didingas Lietuvos bažnyčias, pastatytas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, nekyla jokių abejonių, jog žmonės suprato, pasak poetės, bažnyčios bokštų nenaudingųjų aukščių prasmę. Liturginė tradicija, ypač Tridento, neša aiškią aristokratiškumo žinią. Tai yra Abelio tradicija!

Su kuo susiduriame, kai žmonėse nebelieka Abelio nusiteikimo? Transcendencija ir tuo pačiu kultūra, ima merdėt... Abelis tuo pačiu yra ir mecenato prototipas! Dievo garbinimas Lietuvoje nebeturi mecenatų. Turtingųjų, t.y. pašauktųjų geriems darbams, yra, bet jie mažai gero bepadaro. Turime įsigalėjusį Kaino mentalitetą, kur tikrajai transcendencijai, gėrio išgyvenimui, Dievui ir kitam žmogui skiriama tik tai, kas atliko, kas prasčiausia, o gal ir nieko.

Kita vertus, šiandien ir pati bažnytinė bendruomenė tiek kultūriškai, tiek materialiai, kai kuriais atvejais ir dvasiškai, yra nuskurdusi. Ji nebesugeba suorganizuoti Abelio liturgijos, nes visų pirma nesistengia, žiūri atsainiai, į bažnyčias tempia kas prasčiausia, kas lengviausia, pigius dalykus, alaus barų lygį.

Jei paimtume senojo rito Mišias – ko reikėtų, kad jos būtų atliekamos? Sakralios, gražios aplinkos, kilnaus meno, gražių liturginių kunigo apdarų, išlavinto, kilnaus apeigų atlikimo, gero choro, vertingų kūrinių. Gitarėlės čia netinka, o jei ir tiktų, tai tik kultūros grynuoliai – ilgų metų, pastangų ir talento vaisiai.

Bet už viso to – kilniaširdiškumas, tikrasis maldingumas, Dievo ir artimo meilė.

Jeigu dabar vyktų, tarkim, Kalėdų ar Velykų Mišios, ar pavyktų orkestrą ir chorą iš koncertų salės sugrąžinti į bažnyčią, kad atliktų kilniuosius bažnytinius kūrinius tokia dvasia ir ten, kur ir turėtų ji skambėti? Didžioji klasikinės muzikos dalis, kuri dabar atliekama koncertuose, yra Bažnyčios paveldas... Kodėl taurius kūrinius pakeitė nemokšiškas gitarų braižymas?

Teko girdėti liudijimų, kaip Amerikoje ar Anglijoje, gimus vaikeliui, tėvai ieškosi buto netoli katedros mokyklos, kad galėtų vaiką leisti mokytis giedoti. Jie jau mąsto apie vaiko perspektyvą ir taip suorganizuoja savo gyvenimą, kad tas vaikas būtų Abelio ir Abraomo auka: kilnus, pašventintas, savimi nešantis ir išreiškiantis Kultūrą! Kaino epochos, kurioje gyvename, standartais vertinant, keista, kad tėvai svarsto, ne kur palankiau būtų kurti verslą, bet kur dvasiškai ir kultūriškai galėtų ugdyti savo vaikus. Anglijoje beveik prie visų katedrų, panašiai ir Amerikoje, yra bažnyčios išlaikoma schola – tai prestižo reikalas, ir neįsivaizduojama, kad galėtų būti kitaip. Kiekvieną sekmadienį per pamaldas atliekamas naujas repertuaras. Kai pasiklausai vaikų chorų – kažkas neįtikėtina, labai gražu ir teisinga, kad Viešpats būtų taip šlovinamas.

Tridento liturgija yra gana sudėtinga ženklų sistema. Kunigas privalėtų ją išmokti. Kita vertus, ir dalyvaujantysis taip pat turi suprasti, perprasti ir galėti į tai įsijungti. Visais atvejais prireikia pastangų, tenka save įveikti ir žengti prie tų nepažintų dalykų, kuriais sudaromos sąlygos vėl eiti toliau, transcenduoti link Dievo ir savo būties gelmės.

Liturgija ir vartotojiškumas

Šiandien yra įsigalėjęs vartotojiškas požiūris, kuris išsekino ir psichiką, ir kultūrą, ir ekonomiką. Kun. dr. R. Skėris, skaitęs paskaitas Kražiuose, taikliai pastebėjo, kad žmogus ir į liturgiją ateina kaip vartotojas. Čia vyrauja nuostatos: norėčiau – nenorėčiau, patiko – nepatiko, o pagrindinė „malda“ – įvardžio „aš“ linksniavimas. Tai grynai narcisistinė laikysena, kuri užblokuoja bet kokią transcendenciją.

Įsivaizduok, kad eini į susitikimą su mylimu, svarbiu žmogumi. Bet jei visą laiką kalbi tik apie save, rūpiniesi tik savimi, ką tai reiškia? Kad tas kitas – nei mylimas, nei svarbus. Galima sakyti, kad mūsų tikėjimas yra labai psichologinis – kaip daug čia psichologinių sąvokų ir reiškinių: Švč. Trejybės Asmenys, bendravimas, meilė, atsilyginimas, atleidimas ir t.t. Aš ateinu Dievui duoti, šlovinti, Jį garbinti, Juo džiaugtis, Jį girti. Iš tokios laikysenos kyla atvirumas ir kitam žmogui. Tuomet liturgija išgyvenama kaip mysterium fascinans. Tada nebereikia vaikytis pigių dalykų.

Bet neužtenka tik vidinio širdies nusiteikimo, reikia tai išreikšti ir architektūra, ir bažnyčios išvaizda, apsirengimu, giesme, gražiomis apeigomis ir t.t. Sakysite, tai yra brangu, reikalauja pastangų? Atsakykime į šį pagraudenimą klausimu: kokios vertės mums yra mylimi asmenys, kiek dėl jų atsisakome ir išleidžiame, kiek save gerbiame, tada bus lengviau suprasti, kokia „kaina“ ir kokiomis pastangomis reikia vertinti Dievą.

Dievas tikrai nėra mums skolingas ir nepalieka tuščiomis rankomis ir širdimi. Abelis visada turėjo ką gera paaukoti, o Kainas ir toliau nesugebėjo surinkti dėkingumo aukos...

Pabaigai

Dievo artumoje žmogus įgyja daugiau entuziazmo. Tai graikiškas žodis, reiškiantis būti arti, prie Dievo. Dabar šį žodį vartojame nepriklausomai nuo Dievo. Pasirodo, šiame žodyje slypi tikroji – religinė – prasmė. Kuo arčiau esi prie Dievo, tuo daugiau gyvastingumo ir džiaugsmo, kantrybės ir brandos. Liturgija yra Dievo buvimo su mumis ir mūsų su Juo išraiška ir aplinkybė. Kuo geriau tai suprantame, priimame šią tiesą ir į ją reaguojame, tuo labiau sau ir kitiems galime padėti.

Vienas iš Bažnyčios pašaukimų yra atlikti liturgiją. Giliausioji to prasmė yra dalyvauti šv.Trejybės meilėje. Visavertės liturgijos buvimas vyskupijoje ar parapijoje išjudina visą apylinkę, jos kultūrinius, socialinius ir ekonominius procesus, nes, viena vertus, spinduliuoja šventumu ir keičia žmonių sielas, kita vertus, pareikalauja daugelio žmonių kilniaširdiškumo ir pastangų. Maža to, skatina ir palaiko svarbias dvasines, psichologines, kultūrines prielaidas, be kurių neįsivaizduojame Vakarų krikščioniškosios civilizacijos. Tradicijos perduota liturgija malšina sielos, vaizdinių, estetikos badą, maldo aistras, padeda nugalėti ydas, skatina meilę ir taiką. Bažnyčios atsakas ir pagalba suvargusiam pasauliui – skelbti, aukoti ir įgyvendinti Abelio ir Abraomo paskelbtą ir Jėzuje išsipildžiusią Auką, suaktualintą krikščioniškųjų šimtmečių subrandintame gėryje – tradicinėje liturgijoje, kur dalijamasi tuo, kas yra geriausia. Juk toks Mylinčiojo pagrindinis įsakymas, kad mylėtume Viešpatį visa siela, visa širdimi, visomis jėgomis ir kiekvieną žmogų kaip save.

„Ateitis“, 2009 m., Nr.3