Tikėjimas
Motinystės ir gyvybės šventumas
Tomas Taškauskas
Šv. Joana Beretta Molla (1922–1962)
Šiais laikais, kai šeimyninio gyvenimo orumas yra puolamas ir neigiamas ne tik privačiame, bet ir visuomeniniame gyvenime (kaip pavyzdį galima paminėti dar 2008 m. priimtas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas Lygių galimybių įstatymo pataisas), pravartu prisiminti šventąją, kuri savo gyvenimu ypatingai paliudijo neprilygstamą motinystės ir kiekvienos, net dar negimusios, gyvybės vertę.
Būsima šventoji gimė Milane 1922 m. spalio 4 d. Nuo pat savo vaikystės ši moteris priėmė tikėjimo dovaną ir gerai įsisavino krikščionišką auklėjimą, gautą iš savo tėvų. Pastarieji priklausė tretininkams ir kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose. Sekmadienio popietėmis šeimos tėtis, lydimas savo vaikų, lankydavo neturtinguosius ir kitaip apleistuosius. Šeimos mama visada pasirūpindavo sutaupyti pinigų šioms vaikštynėms. Tokia padėtis Joanai leido laikyti gyvenimą nuostabia Dievo dovana, pasitikėti Apvaizda ir būti garantuota maldos būtinybe bei veiksmingumu.
1928 m. balandžio 4 d. Joana priėmė Pirmąją Komuniją. Nuo šios akimirkos Eucharistija tapo jai būtina kasdiene duona. 1930 m. birželio 9 d. mergaitė gauna Sutvirtinimo sakramentą. Mokykloje rezultatai nėra itin geri (teks palaukti baigiamųjų klasių, kad būsima šventoji parodytų, ką gali), tačiau krikščioniškas jos gyvenimas yra tikrai intensyvus: kiekvieną rytą pradėdama apmąstymu, mergaitė visai dienai pasisemia jėgų ir džiaugsmo mylėti. Jau besimokydama mokykloje ir universitete, ji taip pat nepamiršta liudyti savo tikėjimą darbais, įsipareigodama apaštalauti tarp jaunimo Italijos Katalikų akcijos atšakoje (nuo 12 metų amžiaus!) ir labdaringoje Šv. Vincento Pauliečio draugijos veikloje, skirtoje seneliams ir neturtėliams globoti.
1938 m. kovo mėn. Joana pirmą kartą išbando rekolekcijas pagal šv. Ignaco „Dvasines pratybas“. Jų metu gautos gausios malonės pažymi šią italę visam gyvenimui. Rekolekcijų metu ji pagilina pamatinių dvasinio gyvenimo vertybių sampratą: malonės ir maldos būtinybė, pasibaisėjimas nuodėme, sekimas Kristumi, apsimarinimo nauda – visa tai tampa jai akivaizdžiais dalykais. Štai vienas iš jos pasiryžimų: „Viską daryti dėl Viešpaties... Kad pasitarnaučiau Dievui, daugiau neisiu į kiną neįsitikinusi, kad bus rodomas padorus, o ne skandalų siekiantis ar amoralus filmas... Verčiau man mirti, nei nusidėti mirtina nuodėme... Kasdien kalbėti „Sveika, Marija“, kad Viešpats suteiktų man šventą mirtį... Nusižeminimas yra trumpiausias kelias į šventumą. Melsti Viešpatį, kad nuvestų mane į Rojų.“ Kaip matome, šių rekolekcijų metu ji išmoksta melstis, t.y. šeimyniškai kalbėtis su Dievu, akis į akį, savo širdies gilumoje.
1942 m. ji staiga netenka savo mamos ir tėčio... Tuo metu Joana ketina tapti vienuole misioniere Brazilijoje. Laukdama kelionės ji pradeda studijuoti mediciną Milane. Nepaisydama to meto sunkumų (Italija dalyvauja Antrajame pasauliniame kare), mergina stropiai darbuojasi. Pajutusi nuovargį eina į bažnyčią: „Kai esu pavargusi ir nebegaliu daugiau, atnaujinu save keliomis akimirkomis apmąstymų, kad pakalbėčiau su Jėzumi.“ Bet jaunoji italė taip pat kenčia ir dėl savo trūkumų. Ji rašo vienai vienuolei: „Du netobulumai, kuriuos jūs man parodėte, išties yra tikri. Esu užsispyrusi, visad darau tai, ką noriu... Aš stengsiuos. Dėl to, kas susiję su artimo meile, ir dėl to, kad nereikia savo artimo teisti, jau kuris laikas bandau save tuo įtikinti, bet kartais būna tikrai sunku.“
Joanos studijų metai yra apaštalavimui tinkamiausias laikas. Labai aktyvi ir pilna idėjų, ji greit susidraugauja su kitomis merginomis, organizuoja ekskursijas, šventes, žaidimus, kad padrąsintų savo draugus mylėti Dievą ir artimą. Apie būsimą šventąją sakydavo, kad ji klausydavosi kitų ir mažai kalbėdavo, o atsakydavo taip teisingai, lyg būtų girdėjusi vidinį balsą... Štai jos pačios žodžiai: „Vien geri žodžiai nepatraukia, reikia rodyti ir pavyzdį. Paversti tiesą matomą savo asmenyje, padaryti tiesą mylimą siūlant save kaip patraukiantį ir, jei įmanoma, net herojišką pavyzdį... Nebijokite ginti Dievą, Bažnyčią, Popiežių ir kunigus. Matydami visą pasaulio antireligiškumą ir imoralumą, mes negalime likti abejingi... Reikia veikti visur, kur tik įmanoma: socialinėje, šeimyninėje, politinėje plotmėje. Ir darbuotis, nes visos blogio jėgos, tamsios ir grėslios, susirinko.“
Tačiau bet kuris veikimas turi būti palaikomas maldos ir aukos dvasios: „Jei norime, kad mūsų apaštalavimas nebūtų tuščias, o priešingai, duotų vaisių, mes turime būti maldos žmonės. Net jei viskas aplink mus per dieną mus blaško ir atitraukia nuo maldos! Melstis privalu tikint visagalybe Dievo, galinčio mums padėti... Ir jeigu, padarę ką galėjom geriausio, patirtume nesėkmę, didžiadvasiškai ją priimkime; visiškai priimta nesėkmė apaštalo, kuris padarė viską, kad pavyktų, yra veiksmingesnė išganymui nei pergalė.“ Tuo metu slidinėdama ir praktikuodama alpinizmą Joana reiškia savo gyvenimo džiaugsmą ir pasigėrėjimą Dievo darbais kūrinijoje.
1949 m. Joana tapo medicinos ir chirurgijos doktorante. Ji specializavosi pediatrijoje, nes labai mylėjo vaikus. Išklausydavo kiekvieną savo ligonį su didele meile ir kantrybe. Susidūrusi su žmonėmis, kurie gyveno moraliai netvarkingą gyvenimą, ji tuojau patardavo keisti savo elgesį. Ligoniams, kurie būdavo itin neturtingi, ji duodavo ne tik vaistų, bet ir pinigų: „Jei slaugau ligonį, kuris neturi ką valgyti, kuo jam padės vaistai?“ Savo profesiją jaunoji italė traktuoja kaip tikrą apaštalavimą: „Visas pasaulis tarnauja žmogui. Mes, gydytojai, dirbame tiesiogiai su žmogumi... Didysis žmogaus slėpinys yra Jėzus. Jėzus sako: „Tas, kuris aplanko ligonį, padeda man“... Kaip kunigas gali paliesti Jėzų, taip pat mes Jį liečiame ligonių kūnuose... Mes turime progą pasitarnauti taip, kaip negali kunigas. Mūsų misija nėra įvykdyta, kai vaistų nebereikia; reikia atvesti sielą pas Dievą, mūsų žodis ligonių akyse šio to vertas... Gydytojai katalikai, kokie jie reikalingi!“
1954 metų pradžioje Joana vėl susimąsto, koks yra jos pašaukimas. Praleidusi daug laiko melsdamasi, ji nusprendžia rinktis santuokos kelią. Ji rašo vienai savo draugei: „Visi Viešpaties keliai yra gražūs, kad tik jų tikslas visada liktų tas pat: išgelbėti mūsų sielą ir sėkmingai atvesti daug kitų sielų į rojų, kad būtų pašlovintas Dievas.“ 1955 m. rugsėjo 24 d. ji išteka už Petro Molla. Vienoje Katalikų akcijos paskaitoje, skirtoje jaunoms merginoms, Joana sakė: „Kiekvienas pašaukimas yra pašaukimas į motinystę: fizinę, dvasinę, moralinę, nes Dievas mumyse įkurdino gyvybės instinktą. Kunigas yra tėvas (dvasine prasme); vienuolės yra mamos, sielų motinos... Ruoštis pašaukimui – tai ruoštis dovanoti gyvenimą“. Pasirinkdama būtent šį kelią, Joana visiškai tam atsiduoda, kad sukurtų tikrai krikščionišką šeimą. 1956 m. ji susilaukia pirmo sūnaus, 1957 m. – pirmos dukrelės, o 1959 m. gimsta trečia jaunos šeimos atžala. Būsima šventoji moka suderinti motinos, sutuoktinės ir daktarės pareigas, taigi jos didis gyvenimo džiugesys neslopsta. Kad padėkotų Viešpačiui už savo vaikus, ji paaukoja stambią pinigų sumą.
Moralinis ir religinis vaikų auklėjimas Joanai labai rūpi. Kai tik pastarieji sulaukia tinkamo amžiaus, jaunoji mama ima juos mokyti kasvakarinės sąžinės peržvalgos, kad vaikai apmąstytų savo veiksmus ir suprastų, kodėl vienas ar kitas poelgis Jėzui nepatiktų. Užuot juos iškart barusi, Joana visada laukia vakaro maldos, kad išsakytų pastabas apie dieną. Ji nenori savo vaikų bausti ar per daug kelti balsą, nes, kaip pati sakė: „galbūt šie vaikai ne taip ir ilgai teturės savo motiną; nenoriu, kad jie blogai ją atsimintų.“
1961 m. rugpjūtį paaiškėja, kad Joana vėl nėščia. Naujagimio laukimo džiaugsmą aptemdo didelis rūpestis: šalia gimdos vystosi didelis navikas, kurį reikia skubiai operuoti. Būsima šventoji puikiai suvokia, ką tai reiškia. Anuo metu medicina galėjo pasiūlyti tik dvi motinai saugiomis laikytas išeitis: atvėrus pilvo ertmę pašalinti naviką kartu su gimda arba jį išoperuoti, kartu nutraukiant nėštumą. Trečia galimybė – naviko pašalinimas nepaliečiant kūdikio – buvo laikoma itin pavojinga motinos gyvybei. Net ir po sėkmingos operacijos pavojus grėsė tolesnei nėštumo eigai, ypač – gimdymo metu.
Būdama mylima žmona ir laiminga trijų vaikų motina, Joana privalo pasirinkti ir tvirtai nuspręsti: arba ginti savo gyvybės saugumą, arba stengtis išsaugoti vaiko gyvybę. „Jis arba aš.“ Vaikas arba motina. Italė apsisprendžia naujos gyvybės labui – ji sutinka rizikuoti savo pačios gyvybe. Meilė, kurią ji jaučia kūdikiui, nepaprastai išraiškinga: „Nesirūpinkit manimi, kad tik viskas būtų gerai mažyliui!“ – sako ji saviesiems.
Kelias į Kalvariją su nukryžiuotuoju Jėzumi prasideda. Rugsėjo 6 d., prieš pat operaciją, ji vėl meldžia chirurgą, kad pastarasis darytų viską, kas įmanoma, dėl vaikelio gyvybės ir nesirūpintų ja. Ją padrąsinti atėjusiam kunigui Joana prisipažįsta: „Taip, šiomis dienomis itin daug meldžiausi. Su tikėjimu ir viltimi pavedžiau save Viešpačiui net išgirdusi šiuos baisius daktarų žodžius: arba motinos, arba vaiko gyvybė. Pasitikiu Dievu, taip; dabar man reikia įgyvendinti savo motiniškas pareigas. Atnaujinu savo gyvenimo Viešpačiui auką. Esu pasirengusi visam kam, kad tik būtų išgelbėtas mano vaikelis.“. Naviko pašalinimo operacija pavyksta: vaikas išgelbėtas. Joanos pasižadėjimas išklausytas. Tačiau grėsmė vis dar lieka.
Nieko nepaisydama, nėščioji vėl ima spinduliuoti gyvenimo džiaugsmu, neišsakomu džiugesiu, kad pavyko išsaugoti savo motinystę ir kūdikėlio gyvybę. Ji žino, ką reiškia būti motina: „Pamirštu save ir visiškai atsiduodu.“ Šios meilės motinystei, iki pat herojiškos savo gyvybės aukos, ji semiasi iš Viešpaties, visokios tėvystės ir motinystės šaltinio (plg. Ef 3, 15). Šypsenai neapleidžiant jos veido, Joana praleidžia paskutinius savo nėštumo mėnesius melsdamasi, visiškai atsiduodama Dievo valiai, kęsdama didelius fizinius ir moralinius skausmus.
1962 m. balandžio 21 d. ji pagimdo mažą mergytę, kuri krikšto metu gauna Joanos Emanuelės vardą. Po gimdymo mamos būklė pasunkėja. Kai skausmas būna nepakeliamas, ji bučiuoja Nukryžiuotajį, „didžiąją savo paguodą“. Ji kreipiasi į kunigą ir gauna iš jo paskutinius sakramentus. Savo agonijoje ji be perstojo kartoja: „Jėzau, myliu Tave! Jėzau, myliu Tave!“ Balandžio 28 d., apie 8 val., Joana užgęsta šalia esant jos vyrui. Per visas šias dienas ji meldė Viešpatį suteikti šventos mirties malonę. Įėjusi į tikrąjį Gyvenimą, kuris niekada nesibaigs, ši šventoji neapleido savųjų ir iki šiol su dar didesne meile yra mūsų tarpininkė su dangumi.
Joanos beatifikacijos iškilmėje 1994 metų balandį popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, jog ši moteris mokėjo paaukoti savo gyvenimą, kad tas, kurį ji nešiojo savo įsčiose, galėtų gyventi. Kaip gydytoja ji puikiai suprato, kokie bus tokio pasirinkimo padariniai, bet aukos nepabijojo, tuo patvirtindama savo dorybių herojiškumą. Šv. Tėvas teigė: „Norime atiduoti pagarbą visoms drąsioms motinoms, kurios be išlygų pasišvenčia savo šeimai, kurios yra pasiruošusios nesibaiminti jokių skaudulių, atlikti visas reikiamas aukas, kad perduotų savo šeimynykščiams tai, ką turi geriausio...“ Tai itin reikšminga, atsižvelgiant į dabartinę mūsų visuomenės situaciją, kai masinėse žiniasklaidos priemonėse apie motinystę toli gražu nekalbama teigiamai. Pažangos ir modernumo vardu ištikimybė, skaistumas, aukojimasis šiandien yra pristatomos kaip atgyvenusios vertybės. Neretai susiklosto situacija, kai savo principams ištikima moteris jaučiasi labai vieniša. Vieniša su savo meile, kurios negali išduoti ir kuriai privalo likti ištikima. Pirmoji jos veiksmų priežastis yra Kristus, kurs mums atskleidė, kokia meile mus pamilo Tėvas.
O štai jau 2004 m. gegužės 16 d., paskelbdamas Joaną Beretta Molla šventąja, Šv. Tėvas sakė, kad ji buvo paprasta dieviškosios meilės pasiuntinė, tačiau tai darė reikšmingu būdu. Sekdama Kristaus, kurs „mylėdamas savuosius ..., parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1) pavyzdžiu, ši šventa šeimos motina liko herojiškai ištikima įsipareigojimui, prisiimtam vestuvių dieną. Didžiulė auka, kuria ji pažymėjo visą savo gyvenimą, liudija, kad save tobulai realizuoja tik tas, kuriam užtenka drąsos visiškai atsiduoti Dievui ir savo broliams. Pasak Jono Pauliaus II: „Mūsų laikų žmogus Šv. Joanos Beretta Molla pavyzdžiu tegu naujai atranda tyrą grožį, skaisčią ir vaisingą santuokinę meilę, išgyventą kaip atsaką į dieviškąjį kvietimą. „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Šios šventosios gyvenimas tepastūmėja mus atkakliai laikytis savojo kelio, atsiduodant Dievo pagalbai ir motiniškai Mergelės Marijos globai.“
Priešindamasi visur pasklidusiai mirties kultūrai, keliančiai tikrai dramatiškų padarinių taikiam sugyvenimui bei žmonių kelionei į amžinybę, Bažnyčia mums primena Dievo įsakymus, kurie yra įrašyti kiekvienos žmogiškosios būtybės širdies plokštėje. Būdama Dievo meilės žmogui liudytoja, Joana Beretta Molla ėmėsi ginti pačius silpniausius ir pabrėžė penktojo įsakymo (Nežudyk) svarbą. Nuo pat I a. Bažnyčia tvirtino, kad bet koks tyčinis nėštumo nutraukimas yra moralinė piktadarystė. Šis mokymas nė kiek nepasikeitė. Kad situaciją suprastume dar aiškiau, Bažnyčia mums tai rodo ir šios šventosios, kurią galima laikyti gerąja naujiena mūsų laikams, pavyzdžiu.
Malda į Šv. Joaną Beretta Molla
O Dieve, kuris esi mūsų Tėvas,
Garbiname ir šloviname Tave,
Nes Šv. Joanos Beretta Molla asmenyje
Tu mums davei ir Tu mums leidai pažinti
Evangelijos liudytoją kaip jauną moterį,
Sutuoktinę ir gydytoją.
Dėkojame Tau, nes per jos gyvenimo dovaną
Tu mus mokai priimti ir gerbti
Kiekvieną žmogiškąją būtybę.
Viešpatie Jėzau, Tu jai buvai
Išskirtinis orientyras.
Ji mokėjo Tave atpažinti gamtos grožyje.
Tuo metu, kai ji klausė savęs apie savojo gyvenimo planus,
Būtent Tavęs ji ieškojo, kad Tau tarnautų geriausiu būdu.
Per santuokinę meilę, ji buvo
Tavo meilės ženklas Bažnyčiai ir visai žmonijai.
Kaip Tu, Gailestingasis Samarieti, ji sustodavo
Prie kiekvieno sergančio, mažo, silpno asmens.
Tavo pavyzdžiu ir per Tavo meilę,
Ji visiškai atsidavė atiduodama gyvenimą, savo gyvenimą.
Šventoji Dvasia, kiekvieno tobulumo šaltini,
Suteik mums išminties, nuovokos ir drąsos,
Kad šv. Joanos pavyzdžiu ir jai tarpininkaujant
Savo asmeniniame, šeimyniniame ir profesiniame gyvenime
Mokėtume tinkamai tarnauti kiekvienam vyrui
Ir kiekvienai moteriai
Ir tuo būdu augti meilėje bei šventume.
Amen.
Malda į Šv. J. Beretta Molla
Šventoji Joana, melskite už mus
Šventoji Joana, būkite mūsų tarpininkė
Šventoji Joana, Jums patikime visus medicinos srities tyrinėtojus, atsakinguosius, sveikatos apsaugos personalą ir visus, kurie tarnauja gyvenimui ir jį saugo
Šventoji Joana, ruoškite jaunimo širdis tikrai, skaisčiai ir kupinai Dievo artumo meilei
Šventoji Joana, lydėkite tuos, kurie ruošiasi vedyboms
Šventoji Joana, saugokite kiekvieną negimusį vaiką
Šventoji Joana, globokite visas mamas, ypač tas, kurios laukiasi kūdikio, tas, kurioms nepavyksta susilaukti vaikų
Šventoji Joana, palaikykite motinas jų kasdieniniame atsidavime
Šventoji Joana, paguoskite motinas, kurios verkia dėl savo vaiko
Šventoji Joana, ateikite į pagalbą tiems, kurie turi neįgalų vaiką
Šventoji Joana, pagelbėkite seniems, sergantiems ir kenčiantiems
Šventoji Joana, patraukite mus į savąją Žodžio, tapusio kūnu, kontempliaciją.
Šventoji Joana, išmokykite mus skleisti Gyvybės Evangeliją Bažnyčioje ir pasaulyje.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.3
