Šiandien
Apie tiesos alkį
Andrius Navickas
Brangieji, šiandien nėra įprasta rašyti ilgus laiškus. Ypač viešus. Vis dėlto pasirinkau tokią pokalbio su Jumis formą, nes man ji atrodo mažiausiai formali. Noriu ne apiberti receptais, bet veikiau pasidalyti su Jumis abejonėmis, nerimu ir viltimi. Visa tai jaučiu, keldamas klausimą – ką reiškia būti krikščionimi šiandien? Kaip atpažinti, ko Dievas nori iš kiekvieno iš mūsų?
Viliuosi išvengsiantis moralizavimo, kuris yra didžiulė kiekvieno krikščionio pagunda, ypač bendraujant su jaunesniais žmonėmis. Tikrai nesijaučiu nė kiek pranašesnis nė už vieną iš Jūsų. Drąsos pakviesti Jus pokalbiui suteikė tai, kad pastaraisiais metais esu labai daug mąstęs apie visa tai, ką rašau. Nutariau surizikuoti ir pabandyti ir Jus užkrėsti nuostaba ir tiesos alkiu. Tad ir pagrindinė pirmojo laiško tema – drąsa mąstyti ir plaukti prieš srovę.
Prieš kurį laiką, pasakodamas studentų auditorijai apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, buvau apibertas klausimais, privertusiais susimąstyti ir suvokti, jog gyvename įvairiausių gandų apie Dievą apsuptyje. Puikus XX amžiaus prancūzų filosofas Gabrielis Marselis (Gabriel Marcel) su kartėliu rašė, kad atsirado daugybė mokslinių disciplinų, tyrinėjančių žmogų, tačiau tai privedė prie paradokso, jog žmogus sau tapo tik dar didesne mįsle. Panašiai, mano įsitikinimu, galima pasakyti ir apie didelės dalies šių laikų žmonių, laikančių save krikščionimis, santykį su krikščionybe. Viena vertus, krikščioniškosios literatūros tarsi netrūksta, esant norui, galima ieškoti atsakymų į bet kurį iškilusį klausimą. Šventasis Raštas yra išverstas beveik į kiekvienos tautos kalbą, tačiau tik stiprėja įspūdis, kad Dievas tampa vis sunkiau suprantamas.
Krikščionių mąstytojas Piteris Kriftas (Peter Kreeft) yra pasakęs: „Didžiausia problema ne tai, kad žmonės netiki, jog Rojus yra, o tai, kad jis jiems atrodo neįdomus.“ Galiu tik pridurti – problema tikrai ne ta, kad šių laikų žmonės tapo tokie protingi, jog Dievas jau nereikalingas. Problema ta, kad žmonės vis rečiau naudojasi jiems Dievo padovanotu protu ir paprasčiausiai plaukia pagal jiems primestų įvaizdžių srovę. Ne kartą teko girdėti sakant: na taip, veikiausiai Dievas yra, tačiau tai, ko Jis iš manęs tikisi, manęs nelabai domina, aš gyvenu sau, o Jis – sau.
Vienas iš šiuolaikinio pasaulio paradoksų – vyraujantis įsitikinimas, kad, norėdami būti krikščionys, mes turime išsižadėti abejonių, paaukoti racionalų mąstymą. Esą krikščionybė apriboja ieškojimų laisvę, vaizduotės polėkį. Tačiau tai visiška netiesa. Priešingai, krikščionybė tikrai nesiūlo išsižadėti gyvenimo, nestingdo mąstymo, bet ragina atsakingai priimti kiekvieną mums dovanojamą akimirką šioje žemėje, nešvaistyti gyvenimo tuščiai, nenusipiginti. Būtent Bažnyčia šiandien nuosekliai ragina kiekvieną iš mūsų klausti – kas aš esu, kur keliauju, ko galiu tikėtis?
Deja, pamatiniams klausimams dažnai neturime laiko. Plaukiame pasroviui, retai susimąstydami, kur ta srovė mus neša ir ar tikrai norime ten patekti. Mes turime kur kas daugiau informacijos apie įvairiausius dalykus nei mūsų protėviai ar net tėvai. Tačiau, vydamiesi naujienų srautą, dažnai neberandame laiko ieškoti atsakymų į svarbiausius klausimus. Mūsų žinios apie pasaulį primena kisieliaus plėvelę – ploną ir slidžią. Kasdien sužinome daugybę iš esmės beprasmės informacijos apie keisčiausius dalykus. Pavyzdžiui, kas vyksta kurios nors garsenybės (t.y. žmogaus, kuris dažnai rodomas per televizorių) buduare. Labai dažnai tai, kas iš tiesų svarbu, kas susiję su savęs, kitų žmonių ir apskritai pasaulio supratimu, lieka nepastebėta informacijos jūroje.
Šiandienos pasaulyje labai nedaug kur tebėra senųjų formų cenzūra, kai valdžia stengiasi riboti informacijos srautą, „nukenksminti“ jai neįtinkančią informaciją. Šiandienos cenzūra visai kitokia – pasiklystame paskalų apie pasaulį labirinte, klaidžiojame jame, kol prarandame viltį atrasti išlaisvinančią tiesą, net pradedame kartoti ironišką Poncijaus Piloto klausimą Jėzui: „O kas yra tiesa?“
Ironiškas požiūris į tiesos paieškas pavojingesnis šių laikų virusas nei bet koks paukščių, kiaulių ar dar koks nors gripas. Jis pavojingas ir tuo, kad atrodo patogus ir žada nerūpestingo, linksmo gyvenimo iliuziją. Tačiau iš tiesų jis labai nupigina mūsų gyvenimus – tenkiname savo įgeidžius, bandome prisitaikyti prie trumpalaikių madų. Taip galima gyventi metus, kitus, tačiau neišvengiamai susidursime su tuštumos ir beprasmybės pojūčiu ir klausimu – argi gyvenimas tėra tik tai? Vietoj žadėto nerūpestingumo ir linksmybių į gyvenimą įsiveržia nerimas ir depresija. Dar niekada žmonijos istorijoje tiek žmonių nebandė pabėgti nuo tikrovės vartodami įvairius kvaišalus, dar niekada nebuvo tiek rūšių antidepresantų ir tiek viskuo nusivylusių, nelaimingų žmonių.
Ar yra tam alternatyva? Aš tvirtai įsitikinęs, kad yra. Tvirtai tikiu, jog krikščionybė nėra vien iš praeities paveldėtas antikvarinis dalykas, bet veikiau kitokio gyvenimo alternatyva. Sutinku, kad ši alternatyva baugina, nes kviečia plaukti prieš srovę, kviečia permąstyti gyvenimo orientyrus, sėkmės sampratą, nes Dievas jos mums neprimeta, o nori, kad mes patys laisva valia ją atrastume ir pasirinktume.
Ką reiškia šiandien plaukti prieš srovę? Pirmiausia, tai turėti drąsos mąstyti ir drąsos prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad tikėjimas ir protas yra du sparnai, kurie būtini, norint pakilti į pasaulio ir savęs pažinimo skrydį. Protas netrukdo tikėjimui, o tikėjimas nevaržo proto. Tai svarbu, nes labai dažnai tikintieji bijo abejonių ir klausimų, o abejojantys bijo tikėjimo. Pernelyg dažnai žmonės, vadinantys save krikščionimis, nebando gilintis į krikščionybę, suprasti tikėjimo tiesų, o tenkinasi keistais įvaizdžiais, perimtais iš kitų.
Žinau, kad daugybė žmonių paprasčiausiai iš tėvų perima tam tikras religingumo formas ir neturi laiko gilintis į savo tikėjimą. O kaip Jūs? Ar Jums pakanka to, ką žinote apie Jėzų Kristų? Juk tikras tikėjimas yra tarsi įsimylėjimas to, kuo tiki. Kiekvienas įsimylėjėlis siekia kuo geriau pažinti tą, kurį myli, taip pat ir kiekvienas tikintysis turėtų siekti kuo geriau pažinti Dievą.
Ne kartą teko girdėti jaunus žmones sakant – man būtų priimtina krikščionybė, jei ne... Toliau vardijami įvairūs dalykai. Tokiais atvejais pirmiausia klausiu – o iš kur tu apskritai žinai, koks yra Dievas, kokia yra krikščionybė? Ar stengeisi tai išsiaiškinti? Kodėl turėtų keistis Bažnyčios požiūris į vieną ar kitą dalyką – ar tik dėl to, kad tau šią akimirką norisi turėti (ar patogiau turėti) kitokį požiūrį? Ar tau svarbu suvokti, kas tiesa, o kas – ne, ar manai, kad tiesa ir pasaulis turi prisitaikyti prie tavo įgeidžių?
Ar ne keista, jog pripratome ne tiek bandyti suprasti tai, koks yra pasaulis, kas jame vyksta, kiek pateikti savo vertinimą – net tam, ko nesuprantame, net nepabandėme suprasti. Sakome – man tai patinka, priimtina, o tai – nepatinka, nepriimtina, ir skubame pridurti, jog tai tėra subjektyvi mano nuomonė, mano skonio dalykas, o dėl skonio esą nesiginčijama.
Galiu nesiginčyti dėl skonio, tačiau tiesa yra pernelyg svarbi, kad dėl jos nesiginčyčiau, kad jos nesiekčiau. Todėl ir raginu bent trumpam stabtelėti ir leisti savyje skleistis tiesos alkiui. Jis būdingas kiekvienam žmogui, tik dažnai jo bijome, todėl bėgame nuo klausimų, bandome nuo jų pasislėpti banaliausiose pramogose.
Aš visai nenoriu Jums primesti tiesų, kuriomis tikiu, bet noriu, kad leistumėtės į sąžiningo pažinimo kelionę, paklaustumėte savęs – ko aš iš tiesų siekiu gyvenime? Kodėl Jėzaus Kristaus žinia vadinama Gerąja Naujiena? Ką Jis skelbia gero būtent man? Kaip Jo žinia paliečia mano gyvenimą?
Nebijokite klausimų, pripažinkite abejones, ginčykitės su Dievu – ir svarbiausia – ieškokite tiesos, o ne slėpkitės po žodžiais „man tai priimtina, man tai nepriimtina“. Esu tvirtai įsitikinęs, kad būti krikščionimi – tai būti sąžiningam sau ir kitiems. Tikrai nėra svarbiausia prisiklijuoti krikščioniškumo etiketę ir jaustis, jog priklausai Dievo partijai. Nuoširdžios abejonės visada geriau nei apsimestinis lojalumas. Kita vertus, pirmiausia pabandykite įsiklausyti, suprasti, o tik paskui vertinkite ir nepamirškite, kad ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas žmogų, todėl ne tiek Dievui svarbu sužinoti Jūsų nuomonę, kiek Jums svarbu sužinoti, ko iš Jūsų nori Dievas.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.3
