Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Šiandien

Šiais laikais daug kalbama apie laisvą žmogaus valią rinktis. Atrodo, kad, turėdami daugiau galimybių, mes tampame laisvi. O rinktis gali iš visko, nuo telefono aparato spalvos iki savo lyties. Viskas tarsi labai gražu: dabar, kaip niekada anksčiau, turime daug daugiau šansų įgyvendinti svajones, patenkinti įgeidžius. Regis, visi turėtų džiūgauti, būti laimingi ir pan. Galbūt ir esame laimingi: tiek vienodai nugrimuotų veidų, šypsenų spindi televizijoje, spaudoje, reklamoje. Tik štai paradoksas – šiais laikais taip dažnai nesutampa sutuoktinių charakteriai, atsitiktinai apsilankoma pas psichologą ir nekaltai „atsijungiama“ nuo gyvenimo... Ko gero, mes dar neatsikratėme Sovietų Sąjungos išmokyto meno kurti iliuzijas. Ir vargu ar tai keisis, nes mūsų sąmonė dar ilgai vaduosis iš dvasinės vergijos. Kviečiu mums patiems atsikratyti iliuzijų ir iš naujo atrasti tikrąją laisvę.

Pradėkime nuo to, jog kiekvienas siekiame laimės. Tai vienas iš pagrindinių mūsų siekių. Mums atrodo, kad patys žinome, ko norime, ko mums reikia, kad būtume laimingi. Todėl ritamės per kitų galvas, rinkdamiesi tik tai, kas malonu, o visa kita palikdami, nes iki kaulo smegenų įsišaknijęs noras „pasirinkti gyvenimą kaip drabužius iš apsipirkimo paštu katalogo¹“. Deja, naivu tikėtis, kad gyvenimą renkamės mes patys. Anksčiau ar vėliau vis tiek susidursime su tuo, kas mums nepatinka, ir privalėsim tai rinktis. Karas, mylimosios ar mylimojo mirtis, bankrotas ar paprastas pažeminimas – tai gali būti bet kas, kas nepriklauso nuo mūsų valios. Taip, galime rinktis iš skirtingų galimybių, tačiau į viską žvelgti tik tokiu aspektu reikštų visiškai atitrūkti nuo tikrovės. Laisvė labiau yra sutikti, priimti, o ne rinktis. Būdami laisvi, privalome suvokti savęs, savo pasirinkimų ribas. Visa tai apibrėžė Arvydas Šliogeris, nagrinėdamas Albero Kamiu kūrybą: „Būti laisvam reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad būtų pažeistos kito žmogaus ar net paprasčiausio pasaulio daikto būties ribos ir tose ribose išsiskleidžianti jo teisė būti savimi ir sau.²“

Tačiau viskas tuo nesibaigia. Mes vis dar tikime, jog nėra laimės be laisvės. Manau, tai tiesa. Bet laisvė nėra pagrindinis ir vienintelis laimės komponentas. Žmogus, siekiantis laimės, turi ieškoti meilės. Ar būti laimingam – tai mylėti ir būti mylimam? Akivaizdu, jog tai nėra tiesa. Atidžiau pažvelgę į aplinkinius pastebėsite, kad laimingesni yra būtent tie, kurie mylėdami sugeba atsisakyti savęs. Ir tai nenuostabu. Kaip teigia Viktoras E. Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“, žmogus yra humaniškas tiek, kiek jis gali aukotis dėl kitų. Iš tiesų – juk tai vienas iš svarbiausių bruožų, skiriančių žmones nuo gyvūnų. Vadinasi, mylėti reiškia būti humaniškam. Bet nepamirškime vieno dalyko – išmokime nesavanaudiškai mylėti. Prisiminkime, jog meilė duoda laisvę rinktis. Ji nėra savanaudiška – tai vienas pagrindinių meilės bruožų. Teologai, dvasininkai sako, jog Dievas iš meilės žmogui suteikė laisvę rinktis gyvenime iš daugelio kelių. Deja, dabartinė žiniasklaida, komercija jau spėjo suformuoti egoistinės meilės sampratą. Šiais laikais, iš mylimojo(-osios) išgirdę frazę „Aš tave myliu“, turėtume suprasti: „Aš noriu, kad būtum mano.“ Ir visai nesvarbu, kad prieš tai buvo pasakyta: „Dėl tavęs padarysiu viską.“

Bet vis dėlto norėčiau grįžti prie pačios laisvės ir paklausti: kada dar yra laisvas žmogus? Kuo jis gyvena, ko tikisi iš gyvenimo? Laisvas žmogus yra laisvas savo širdyje, tad jam jam nebaisu sakyti tiesą į akis bet kokiomis aplinkybėmis. Jis laisvas, todėl gali prašyti ir atleisti, atsiprašyti ir paguosti, sukilti ir kovoti. Aš visiškai neįsivaizduoju, kaip žmogus gali jaustis laisvas, būdamas išpuikęs, savanaudis ar turėdamas kokių kitų ydų. Tai neįmanoma, nes ydos reikalauja, kad žmogus joms tarnautų ir atitoltų pats nuo savęs. Teologas Benas Ulevičius sako, jog padaryti nuodėmę reiškia „save kažkur nudėti“, t.y. atitolti nuo savęs. Įsiklausyti į savo sąžinę, pašaukimą, suvokti tai, kas esi, ko sieki ir kuo gyveni, reikalauja vidinė laisvė, vedanti pašaukimo keliu. Būtent šis savęs pažinimas, gyvenimo prasmės žinojimas yra atskaitos taškas, išlaikantis žmogaus dvasią tvirtesnę už patį likimą. Štai ką rašo psichologas Viktoras E. Franklis, iškentęs koncentracijos stovyklos siaubą: „Žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogiškąją laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes.“ Todėl, kalbėdami apie laisvą žmogų, galime sutikti su Ernesto Hemingvėjaus žodžiais: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti neįmanoma.“

Dar šis tas, ką privalo laisvas žmogus. Jis privalo sąmoningai suvokti savo ir pasaulio laikinumą. Amžinybės akivaizdoje jis turi išsilaisvinti nuo įvairių stereotipų, dėl kurių jis tampa pavaldus visuomenei. Mirtis priverčia nenukrypti nuo to, ko sieki, ir gyventi, suvokiant atsakomybę už savo veiksmus. Taip pat kiekvienas privalome visa savo esybe gyventi dabartimi, suvokdami, jog nei praeitis, nei ateitis iš tiesų neegzistuoja. Kiekvienas iš mūsų privalome daryti geriausia, tai, ką galime tą akimirką, t.y. daryti gera.

Apibendrindamas noriu pasakyti, jog vidinės laisvės pasirinkimas yra gyvenimo tau mestas iššūkis. Tik klausimas, ar tu jį priimsi. O gal gėdingai pasitrauksi? Mes esame linkę rinktis lengvesnį kelią, taip suvokdami, jog toks sprendimas geriausias. Bet ar tikrai lengviausias kelias visada yra geriausias?!