Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Šiandien

Kalba konferencijoje „Parlamento gynyba 1991 metais“ LR Seime 2010 m. sausio 12 d.

Mieli bičiuliai, bendražygiai, Lietuvos laisvės gynėjai!

Viskas labai paprasta: mes mylėjome – tikiu, tebemylime – Laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su ja būti – aną Sausio 13-ąją. Šiandien mums už tai dėkoja, apdovanojimus skiria, kaip už kažką ypatingo. O argi nebuvo mums pati didžioji dovana – būti tomis dienomis č i a, Lietuvos pusėje? Pasiūlyti jai, jos apgynimui daugiausia, ką turime – jei prireiks, pačius save? Būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais – ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas? Kas iš tikrųjų mylėjo, kas myli – gali tai suprasti...

Per šias Kalėdas mirė mano tėvas, sąžiningas mokytojas Dzūkijos bažnytkaimyje. Vaikams jis mėgo pabrėžtinai kartoti Bernardo Brazdžionio eilutes: „...Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė / Ne duonos...– laisvės, saulės ir žiedų?“ Ko mes čia susirinkom prieš 20 metų rizikuoti, priesaika įsipareigoti? Dėl geresnio ekonominio gyvenimo, dėl duonos? Jos, pasak kažkurio nūnai populiaraus istoriko, Brežnevo laikais tikrai pakako. Tai turbūt troškome, kad ir ką sakytų materialistai, kažko kito. Kažko daugiau, mūsų žmogiškajai ir lietuviškajai prigimčiai esmingesnio. Štai tą „dėl ko“ – dėl ko atėjome ir prisiekėme sutikti mirtį, jeigu prireiks, – dera kaskart iš naujo suvokti, įsisąmoninti ir mums patiems, ir platesnei visuomenei.

Įžvelgiu perdėto pragmatizmo pavojus nūdienos politikoje: šiandien – „blogai“ remti Gruziją, Ukrainą, Čečėniją. Andai buvo „neišmintinga“ veltis į pogrindį, į mišką, į Sąjūdį. Tik kas ir kur šiandien būtų Lietuva, jeigu visi būtume išlikę tokie karjeristai konformistai ir apdairiai „išmintingi“?..

Turime atpažinti ir įvertinti begalinę vienišo padorumo reikšmę tautoms, žmoniškumui, religiniam šventumui. Nesvarbu, „kaip visi“, ką „kiti“ – aš neskųsiu, neišduosiu; aš paslėpsiu tuos žydus; padėsiu persekiojamam tautiečiui; užstosiu šmeižiamą žmogų. Drįsti asmeniškai apsispręsti už gėrį ir tiesą – štai kas pirmiausia turi būti ugdoma Lietuvos mokyklose. Mano amžiną atilsį Tėvas, vokiečių kalbos mokytojas, padėjęs tvarkytis dokumentus vokiečių kilmės žmonėms, kurie stengėsi iš Sovietijos ištrūkti į Vakarus, pagelbėjęs nuo KGB besislapstančiam rezistentui Vladui Šakaliui, užstodavęs sovietinio absurdo varginamus mokinius; jūreivis Simas Kudirka, šuoliu iš SSRS laivo į amerikiečių laivą pademonstravęs ryžtą nesitaikstyti su okupacinės valdžios pretenzija laikyti tautą prievartos aptvare; sesuo Nijolė Sadūnaitė, už šešis perrašytus pogrindžio “Kronikos” lapus nuteista šešeriems nelaisvės ir tremties metams; tremtinė Julija Ūselytė iš Savanorių kaimo (didžiai prasmingas tautos istorijos nulemtas vardas!) Lazdijų rajone, sužalota Sibiro kirtavietėse ir likusį gyvenimą praleidusi invalido vežimėlyje – o visada tiesi, ori ir graži, kaip senovės romėnų matrona. Kai paauglystėje užeidavau pas ją gauti naujų pogrindžio leidinių, klausdavo, žiūrėdama tiesiai į akis: „Ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną?!“ Juozas Lukša, per geležinę uždangą nešęs pasauliui žinią apie vienui vienų, užmirštų ir sunaikinimui atiduotų lietuvių pasipriešinimą tironijai; Sausio 13-ąją taikūs Lietuvos gynėjai – sovietų agresijos ginklų aukos. Juos paminiu ne todėl, kad jie būtų išskirtinesni už kitus, o todėl, kad su minimaisiais esu gerai susipažinęs. Neabejoju, kad kiekvieno Jūsų šeimoje, giminėje, kaimynystėje buvo panašių asmeninio sukilimo prieš blogį pavyzdžių, kurie ugdė, drąsino tautą, neleido jai sugniužti. Iš tokių kilnių asmeninių sukilimų, asmeninių atsilaikymų, tarsi bičių korys ir buvo sukurta, apginta tai, ką šiandien vadiname nepriklausoma Lietuva. Jokiu įstatymu, įsakymu, atlygio pažadu niekas tų žmonių nevertė elgtis taip, kaip jie elgėsi. Jie patys pasirinko ir apsisprendė. Verta nuodugnių apmąstymų, ypač mūsų švietimo, pilietinio ugdymo ir politikos sistemose, – kokios savybės, kokios idėjos subrandina tokias asmenybes, nes jų dėka išlieka, prisikelia, gyvuoja tautos ir valstybės. Be jų – garma į istorinės nebūties tamsą, kad ir kokių įspūdingų BVP rodiklių būtų pasiekę.

Politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras Liudas Simutis, pirmaisiais nepriklausomybės metais labai pagausėjus dejavimų, kad ta išsivadavusi Lietuva nieko savo vaikams neduoda, primygtinai siūlydavo pasvarstyti, o ką gi jie, vaikai, duoda savo iškankintai Tėvynei?

Palyginkime šeimos narių, bičiulių meilę: ji tol yra, kol mylima neklausiant, „kas man už tai“, stengiantis lenktyniauti, kad mylimam asmeniui būtų geriau. Taip ir patriotizmas, Tėvynės meilė. Be šios nuostatos lieka grynas egoizmas, naudingumo koeficiento apskaita, kuri paprastai neatveda žmogaus į Vilnių, kai ten šaudo ir priešo tankai važinėja. Ačiū Jums, kad buvote čia tada, kad esate šiandien. Būkite ir toliau tokie – neapskaičiuojantys meilės LIETUVAI.

„Ateitis“, 2010 m., Nr.1