Šiandien
2009-ųjų laidos abiturientams
S. Michael Craven
Adolfas Hitleris yra pasakęs: „Laimė valdantiesiems, kai žmonės nemąsto.“ Patarlių knygos autorius šią tiesą pabrėžia, tardamas: „[Išmintis] gelbės tave nuo nedorų žmonių kelio, nuo klastingai kalbančiųjų“ (2, 12).
Šventasis Raštas aiškiai parodo, kad pažinimui, išminčiai ir supratimui Dievas teikia didelę reikšmę, o tai reiškia, kad Jis vertina ir mokymąsi, kuris būtinas jiems įgyti. Patarlių knygos ketvirtame perskyrime sakoma: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi. Įgyk išminties, įgyk supratimo! <...> įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi.“ Toliau Biblijoje kalbama, kad supratimas saugos nuo nuodėmės: „Kvaila moteris nepastovi, ji nemokša ir nieko neišmano. Ji sėdi savo namų tarpduryje <...> šaukdama praeivius <...>: „Neišmanėliai, užsukite čionai!“ <...> Bet kvailasis nežino, kad ten šešėliai, o jos svečiai jau Šeolo gelmėse“ (Pat 9, 13–18).
Dievas žmoniją sukūrė pagal savo paveikslą, o tai reiškia, kad esame apdovanoti Dievui būdingomis savybėmis, pavyzdžiui, kūrybingumu, atjauta, meile ir kt. Dievas mus apdovanojo ir protu. Kitaip tariant, Dievas mums suteikė gebėjimą protauti ir mąstyti. Būtent dvasia turi viešpatauti kūnui, būtent protas, apšviestas dieviškojo apreiškimo, turi valdyti mūsų aistras. Tačiau mūsų mintys yra iš prigimties sugedusios, todėl ir joms reikalingas perkeitimas ir atnaujinimas (žr. Rom 12, 1–2). Tai apima ir mokymąsi, ir čia nėra skirtumo tarp to, kas pasaulietiška, ir to, kas šventa. Bet kurio dalyko mokymasis gali būti protingai plėtojamas ir racionaliai suvokiamas bendrame teologiniame kontekste.
Anksčiau mūsų valstybės istorijoje socialiniame ir kultūriniame gyvenime vyravo būtent krikščioniška gyvensena ir pasaulėžiūra, apimanti ir formuojanti beveik kiekvieną Amerikos socialinio ir kultūrinio gyvenimo aspektą. Krikščioniškosios vertybės ir principai formavo socialinį ir moralinį sutarimą, krikščionys vadovavo daugumai kultūros institucijų. Iš esmės tai priklausė nuo ano meto švietimo sistemos, kuri rėmėsi krikščioniškuoju realybės suvokimu.
Visi per pirmąjį Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės amžių ėmę veikti universitetai buvo įsteigti įvairių protestantiškų denominacijų arba Romos Katalikų Bažnyčios. Šis atsidavimas intelektualumui, moksliškumui ir akademiškumui buvo pamatinė Bažnyčios misijos dalis. Tai nebuvo tiesiog atsitiktinis religingos visuomenės veiksmas. Anoji krikščionių karta suprato ir vykdė biblinį mandatą valdyti kūriniją, plėsti Dievo Karalystę ir būti druska ir šviesa. Šitai jie vykdė atsakingai, pasitelkdami intelektą. Jie suprato, kad raštingame pasaulyje krikščionims tenka pareiga priklausyti intelektualų elitui ir kad būdami išsimokslinę jie savo ruožtu formuos kultūrą ir skleis Dievo Karalystę.
Palyginkim tai su Bažnyčios būkle šių dienų Amerikoje. Mes ne vien faktiškai užleidome visas kultūrą formuojančias institucijas, bet iš esmės nevykdome ir savo įsipareigojimo ugdyti krikščionišką mąstymą. Kaip jau esu rašęs, daugybė tyrimų atskleidžia stulbinamą mūsų visuomenės biblinio ir teologinio neišmanėliškumo lygį.
Tad pastarųjų penkiasdešimties metų Amerikos kultūros nuosmukis neturėtų mūsų stebinti. Kultūroje, kurioje biblinis požiūris į gyvenimą ir realybę, paremtas atperkamąja Dievo misija, pakeičiamas alternatyviomis žmogaus išgalvotomis sistemomis ir atperkamąja žmogaus pastangų galia paremtomis realybės interpretacijomis, tai visai natūralus padarinys.
Didžioji dauguma jūsų bendraamžių, 2009-ųjų laidos abiturientų, yra intelektualiai menkai pasirengę ginti tikėjimą (o dar menkiau pasirengę jį skleisti) dabartiniuose universitetuose įprasto intelektualinio, moralinio ir dvasinio puolimo sąlygomis. Daug kas apleis tikėjimą, kiti suklups ir pasiduos žlugdančiai nuodėmei, o daugeliui tikėjimas tiesiog ims atrodyti atgyvenęs. Remiantis vienu Jošo Makdauelo (Josh McDowell) tyrimu, tik vienas iš septynių iš tikinčiųjų šeimų kilusių jaunuolių, baigęs studijas, išsaugos tvirtą tikėjimą. Jokia organizacija nepajėgi išgyventi tokio alinimo.
Per pastarąjį šimtmetį krikščionybei netekus įtakos kultūrą formuojančioms institucijoms, įvyko pamatinis šios šalies viešosios filosofijos pokytis. Kiekvienas viešojo gyvenimo ir kultūros aspektas tapo nuodugniai ir beveik visiškai sekuliarizuotas. Štai į tokį pasaulį jūs dabar ir leidžiatės. Tai pasaulis, kuriame ištisa amžiaus srovė yra nukreipta prieš tuos, kurie šiandien vadinasi krikščionimis.
Galbūt tai skamba tarsi niūrios ir nieko gero nežadančios ateities nuojauta. Tačiau juk tokia yra dabarties realybė! Vis dėlto krikščionims per daugelį amžių yra tekę atsidurti daug sunkesnėse aplinkybėse. Tie „mąstantys“ krikščionys su bebaime tvirtybe ir intelektualiniu atsidavimu liudijo priartėjusią Dievo Karalystę (t.y. skelbė Evangeliją), sukeldami didžiulį socialinį ir kultūrinį pokytį. Dabar šis uždavinys tenka jums!
Jūs stovite prie suaugusiųjų nepriklausomybės skardžio, tarsi rengdamiesi persikelti per Jordaną ir paveldėti žemę. Tiems iš jūsų, kurie ketinate tęsti mokslus, štai ką pasakysiu: dabar nuspręskite, koks bus jūsų mokymosi tikslas. Galite mokslo siekti – kaip kad siekia pasaulis – vien kaip priemonės tikslui. Kitaip tariant, kad gautumėt gerą darbą. Tačiau toks tikslas labai lėkštas. Gyvenimo prasmę jis dažnai sumenkina iki finansiniu saugumu grindžiamos asmeninės ramybės. Šitaip mokymasis tampa paprasčiausia priemone saviems tikslams siekti.
Tačiau tikrasis mokymosi tikslas, kaip rašė didis krikščionis poetas Miltonas, „yra atstatyti iš mūsų pirmųjų tėvų paveldėtus griuvėsius“. Raginu jus, kad būtent tai būtų jūsų tikslas, siekiant aukštesnio išsilavinimo. Išnaudokite šį laiką išminčiai įgyti, kad geriau suprastumėte kultūrą, kurioje gyvename, ir formuotumėte sąmoningą krikščionišką gyvenimo ir realybės suvokimą, kad pasaulyje galėtumėte tarnauti atperkamiesiems Dievo tikslams.
Taip pat raginčiau jus nieko nepaisant vytis Kristų – rizikuokit visu savo gyvenimu vardan amžinybės! Nesitenkinkit mažais žingsneliais Karaliaus tarnyboje, o dideliais žingsniais drąsiai meskit iššūkį pasaulio lengvabūdiškumui ir nerūpestingam Viešpaties ir Išganytojo nepaisymui. Kad ir kuria kryptimi jus nuves jūsų studijos, kad ir kokią karjerą pasirinksite – pedagogiką, politiką, teisę, tiksliuosius ar technikos mokslus, žurnalistiką, dailę, verslą, – studijuokite juos taip, kad inkorporuotumėte šias sferas į Dievo Karalystę. Šią atmintiną jūsų gyvenimo akimirką dera šie Pakartoto Įstatymo knygos žodžiai:
„Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien tau duodu, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysiesi jo įsakymų, įstatų ir įsakų, klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, jei neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau persakau, kad tikrai žūsite. Ilgai neišliksite žemėje, kurios, pereidami Jordaną, einate paveldėti“ (Įst 30, 15–18).
2009-ųjų laidos abiturientai, raginu jus! Eikite ir paveldėkite tą žemę, atsiimkite ją Kristaus vardu – Jo šlovei ir Jo Karalystei.
www.bernardinai.lt Iš „The Christian Post“ vertė Kęstutis Pulokas
„Ateitis“, 2009 m., Nr.6
