Šiandien
Gyvenkite pagal savo krikščioniškąsias vertybes
Polis Kolovalis
Kalbino Emilija Pundziūtė-Gallois
Europos Sąjunga – labai praktiškas projektas, tačiau pradžioje tai buvo idealistinis sumanymas. Ar šis svarbus aspektas atsispindi šiandieninėje Europos kūryboje?
Iš pradžių labai svarbu prisiminti istorinį kontekstą. Mane, tos epochos liudytoją, dažnai liūdina, netgi pykdo, kai viskas labai lengvai supaprastinama. Kalbame apie bendrąją rinką kaip apie komercinį, naudingą, netgi materialistinį projektą. Be abejo, konkretumas yra svarbus. Svarbu atsiliepti į konkrečius piliečių poreikius. Pavyzdžiui, šiandien sprendžiame, kaip surasti būdą įveikti krizę. O tuo metu ieškojome būdų, kaip įveikti karo padarinius. Tai buvo ne bet koks karas! Turėjome pakilti iš griuvėsių, iš neapykantos! Todėl projektas kurti taiką buvo savalaikis. Tuo metu demokratiškai išrinkti politiniai lyderiai ėmėsi atsakomybės ir, reikia pripažinti, jie jautė viešosios nuomonės pulsą, nes žinojo, jog taika buvo pagrindinis dalykas, kurio visi troško.
1950 metų gegužės 9 dienos sprendimai buvo revoliuciniai, ypač Prancūzijos užsienio politikos kontekste. Istorijos knygos rašė apie karus, kurie nuolat kartodavosi po trumpų taikos laikotarpių. Kiekvienas karas reiškė vargą pralaimėjusiajam, iš jo kildavo kerštas ir noras vėl kariauti. Idėja susodinti nugalėtoją ir nugalėtąjį prie vieno stalo buvo revoliucinė.
Tuometinis Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer) buvo sužavėtas Roberto Šumano (Robert Schuman), tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro, susitaikymo idėjos. Vokiečių kalboje yra žodis Gleichberechtigung, kuris reiškia teisių lygybę. Tai buvo idealas, svajonės išsipildymas. Prancūzija siūlė lygiąsias tarp laimėtojo ir pralaimėjusiojo.
Tai buvo didelis politinis projektas, tačiau kartu buvo imtasi ir konkrečių veiksmų. Buvo sukurta Anglų ir plieno bendrija. Anglys reiškė energiją, o plienas, kuris sudarė svarbią pramonės dalį, buvo karo simbolis – iš plieno liejamos patrankos. Projektui įgyvendinti buvo sukurtos institucijos. Ši 1950-ųjų matrica, svarbi ir šiandien : politinis projektas (vizija ar, jei norite, idealas) – konkretūs veiksmai – metodas. Mažų žingsnelių politika, kuri labai mėgstama šiais laikais, neprieštarauja politinei vizijai. Galima ir reikia jas derinti tarpusavyje.
Robertas Šumanas ir Konradas Adenaueris, šie du politikai dviejuose Reino krantuose, priėmę drąsius politinius sprendimus, buvo krikščionys demokratai. Ar nemanote, kad šis faktas turėjo įtakos tam, kas įvyko ?
Taip, jie abu buvo krikščionys demokratai. Tačiau Europos projekte dalyvavo ne vien jiedu. Žanas Monė (Jean Monnet) ir Robertas Šumanas iš pradžių buvo pagrindiniai veikėjai. Ž. Monė nebuvo krikščionis demokratas. Svarbus vaidmuo teko ir Belgijos politikui, socialistui Poliui Henriui Spakui (Paul-Henri Spaak). Prancūzijoje Europos bendrijų projektai turėjo būti patvirtinti ne tik Liaudies respublikonų judėjimo, kuriam priklausė R. Šumanas, bet ir didelės dalies socialistų bei liberalų (tuo metu jie vadinosi radikalais). Netrukus prisijungė Alsidas De Gasperi (Alcide De Gasperi), krikščionis demokratas iš Italijos. Demokratijos sąlygomis taip atsitiko, kad jis ilgą laiką buvo Italijos ministru pirmininku, K. Adenaueris – Vokietijos kancleriu, o R. Šumanas – Prancūzijos užsienio reikalų ministru. Tokiomis aplinkybėmis gimė Europa.
Galima pripažinti, kad R. Šumanas ir K. Adenaueris veikė labai tvirtai, remdamiesi tuo, kuo tikėjo, – savo vertybėmis. Galiu taip teigti, nes teko susitikti R. Šumaną 1949 m. rugpjūtį. Jis labai nuoširdžiai rūpinosi, kaip išspręsti pokario problemą, ir klausė savęs, ar viskas netrukus turėjo prasidėti iš naujo? Galiu patvirtinti, kad jis veikė pagal savo vertybes, kurios buvo tvirtos giliai jo širdyje. Jis jautėsi „taikdariu“ ta prasme, kuria taikdariai minimi Kalno pamoksle.
Adenaueris taip pat turėjo būti drąsus, priimdamas tokį revoliucinį pasiūlymą?
Nerengsime „grožio konkurso“, tačiau drąsą visų pirma parodė R. Šumanas. Jo šalis turėjo atsisakyti daug didesnės suvereniteto dalies nei Vokietija. Reikia prisiminti, kad Vokietija tuo metu buvo okupuota. R. Šumanas taip pat buvo tas, kuris žengė pirmą žingsnį iš nugalėtojo pusės link pralaimėtojo. Kita vertus, svarbu pripažinti ir K. Adenauerio drąsą. Jo politinė partija buvo koalicijoje su liberalais, o reikėjo įtikinti taip pat ir opoziciją. Pavyzdžiui, Kurtas Šumacheris (Kurt Schumacher), socialistinės opozicijos vadovas, buvo labai tvirtai įsitikinęs, kad jokiu būdu negalima pykdyti Maskvos. Jis labai smarkiai kritikavo K. Adenauerį. Pastarojo sprendimas įtvirtinti Vokietiją Vakaruose nebuvo labai lengvas. Dabar matome, kad jei nebūtų buvę Europos projekto, nebūtų galiausiai įvykęs Vokietijos susivienijimas, dėl kurio apsisprendė H. Kolis (H. Kohl) praėjus pusei amžiaus.
Kokią vietą Europos kūrimo procese dabar užima krikščioniškosios demokratijos vertybės?
Krikščioniškosios demokratijos vertybių vieta nebėra tokia kaip anksčiau. Dėl to nereikėtų verkšlenti, reikėtų analizuoti: padėtis negali būti tokia pati. Iš pradžių buvo šešios šalys, kurių vadovai brangino labai panašias vertybes. Jau aptarėme tris politikus. Greta jų buvo Liuksemburgo vyriausybės vadovas, krikščionis demokratas Žozefas Bechas (Joseph Bech). Belgijoje kurį laiką užsienio reikalų ministru buvo Polis Van Zėlandas (Paul Van Zeeland). Taigi susidarė dauguma politikų, kuriems krikščioniškosios vertybės, įskiepytos per auklėjimu, buvo fundamentalios. 2009 metais vien aritmetika neduoda tų pačių rezultatų. Dabar yra 27 šalys, kurioms atstovauja įvairiausios politinės jėgos. Visuomenė taip pat pasikeitė. Santuokos, vyrų ir moterų santykių ir kitų dalykų sampratos gerokai pasikeitė. Demokratijos sąlygomis Europos Parlamentas atspindi visuomenę, kuri jį išrinko, ir čia kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis. Negalime primesti savo vertybių, turime atsižvelgti į realybę, į naujas politines ir socialines realijas. Mūsų išeities taškas vis dėlto tebėra noras gyventi kartu ir atsižvelgti į šalia esantįjį. Tai ne visada paprasta.
Ką manote apie debatus dėl krikščioniškų Europos šaknų?
Klausimas turi du aspektus. Pirmas aspektas – istorinis: krikščioniškos šaknys yra akivaizdžios, jų negalima paneigti. Kitas aspektas – kaip tai atspindėta tekstuose. O čia padarė įtaką ta realybė, apie kurią kalbėjome. Mano manymu, krikščionys turi gyventi pagal savo vertybes, kad ši realybė pasikeistų de facto. Kai tekstai rašomi taip, kad jie nieko nebereiškia, kaip krikščionys turime pareigą parodyti savų vertybių svarbą mūsų realybėje, užuot gaišdami laiką ir grieždami dantį prieš tuos, kurie mąsto kitaip. Nelaikau to konformizmu. Turiu savąsias vertybes ir labai tvirtus įsitikinimus, tačiau jei dar norime toli kartu nukeliauti, turime klausytis savo amžininkų nuomonės.
Ko palinkėtumėte jauniesiems krikščionims Lietuvoje ir Europoje?
Gyvenkite pagal savo krikščioniškąsias vertybes, imkitės jums skirtos atsakomybės. Kai gerbsite kitus, kiti irgi jus gerbs, ir taip prisidėsite prie pokyčių mūsų realybėje. Gyvenkite pagal savo vertybes kartu su savo amžininkais. Kaip R. Šumanas, kuris giliai išgyveno Kalno pamokslą, tačiau suprato, jog ateina laikas, kai reikia nusileisti į lygumas ir savo principus įgyvendinti tarp savo amžininkų.
Polis Kolovalis (Paul Collowald) – žurnalistas, Roberto Šumano amžininkas, nuo 1946 m. dirbęs Strasbūre ir iš arti stebėjęs Europos institucijų kūrimąsi. Nuo 1958 m. dirbo Europos bendrijų informacijos biure, o nuo 1959 m. ėjo įvairias aukštas, su visuomenės informavimu susijusias pareigas Europos komisijoje. Nuo 1984 m. tapo Europos Parlamento prezidento biuro vadovu, o karjerą baigė 1988 m. kaip Europos Parlamento informacijos ir viešųjų ryšių generalinis direktorius. Anot jo, Robertas Šumanas, paskelbdamas gegužės 9-osios deklaraciją, kreipėsi į visas Europos tautas Vakaruose ir Rytuose. Interviu „Ateities“ žurnalui – tai būdas nors iš dalies kompensuoti prarastus metus, kai buvome atskirti geležinės uždangos ir negalėjome bendrauti.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.4
