Šiandien
Būti lietuve
Jovita Sandaitė
Gyvenime būna situacijų, kai save vadiname lietuviais ir tuo didžiuojamės, ir tokių (šios galbūt netgi dažnesnės), kai nuleidžiame akis žemyn, nes iš jų labai lengva perskaityti... kas esame.
Tokios mintys su manimi parskrido iš Londono. Bilieto joms nepirkau. Apsidairykit, juk krizė! Jos kažkokiu būdu pačios prasmuko per visą patikros skyrių. Daugelis detektorių nė necyptelėjo! Reikės paklausti, kaip toms mano mintims taip pasisekė, gal kitą kartą praverstų ir man. Apsidairykit, juk krizė!
Man, netrumpą laiką pagyvenusiai svečioje šalyje, kur lietuviškai galėjau klausytis tik savo minčių, iš jos nuvykus į Londoną buvo malonu girdėti aplink kalbant lietuviškai. Praeiviai gatvėse, klientai kavinėse, metro keleiviai – visi jie įtartinai gerai mokėjo lietuviškai. Beveik kaip namie. Beveik kaip sapnas. Beveik kaip mano.
Tikriausiai sentimentų Lietuvai pastūmėta, išdrįsau užkalbinti keletą gatvėje sutiktų lietuviškai (kiek mano lietuvių kalbos žinios leidžia man šią kalbą atpažinti) kalbančių tautiečių. Nustebau. Pastarieji sureaguodavo dvejopai: arba lyg būtų manęs apskritai neišgirdę, arba lyg kalbėčiau jiems svetima ir nesuprantama kalba. Papūgų. Moliūgų. Vadink, kaip nori. Žvilgsniais nuvarstę, dešine koja traukdavosi šalin.
Šalin, tai šalin. Tik aš susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti? Nelinkusi į ilgus filosofinius apmąstymus nusprendžiau, kad kalčiausia čia esu pati. Buvo laikas lietuvių kalbą mokytis? Buvo. Aš tikriausiai per tas pamokas už devynių jūrų ir marių apelsinus šiltuose kraštuose skyniau. Prisiskyniau pilnas kišenes. Apsidairykit, juk krizė!
Susimąsčiusi, kaip man tas savo lietuvių kalbos žinias atgaivinti, be irklų yriausi žmonių užpildytomis gatvėmis. Kol pasiekiau krantą. Atsisėdau. Įkvėpiau. Nutolau. Uždainavau. Lietuviškai. Tokia lietuvių kalba, kurią mokėjau. Po tokių įvykių visa širdim troškau išmokti geriau, bet apsidairykit, juk krizė...
Prie manęs priėjo mergina. Šviesiaplaukė. Miela. Pasisveikino. Pradėjom kalbėtis. Jinai netoli dirba, ateina čia pietauti, nes žolė šiame parke žaliausia ir žmonės čia nevedžioja šuniukų. Jai patinka silkė su grybais. Aš silkės nemėgstu. Ir grybų. Ji šokėja. Aš šokti nemoku. Ir nesimokysiu. Ji vakar nusipirko raudoną sijoną iki kelių, su skeltuku. Aš niekada neturėjau raudono sijono. Ir neketinu. Turbūt.
Stop!
Tą akimirką susivokiau – mes jau gerą pusvalandį kalbam lietuviškai! Ta lietuvių kalba, kurią suprantu ir aš, ir ji. Mano lietuvių kalba. Mūsų lietuvių kalba!
Kelioms sekundėms viskas susiliejo į žalią žolę. Žali medžiai, žalias dangus ir debesys. Žali suoliukai. Žali vaikai spardo žalią kamuolį. Žalios jų mamos geria žalią kavą iš žalių puodelių. Žali jų dantys.
Po šitos euforijos, kuri gimė suvokus, jog nereikės trinti rankovių į mokyklos suolą, supratau, kad dabar galiu jos visko paklausti! Paklausti, kodėl visi kiti manęs nesuprato? Kodėl suraukę kaktą eidavo šalin?
„Tiesiog gėda“, – atsakė ji nė nemirktelėjusi. Niekas nenori nešioti etiketės „lietuvis“. Lietuvis, lietuvė, Lietuva, lietuviškas, lietuvybė... nesvarbu. Tiesiog niekas nenori. Buvimą lietuviu reikia laikyti paslaptyje. Savo paties labui. Apsidairykit, juk krizė!
Tačiau kodėl lietuviui gėdintis lietuvio? Ar gėdijasi apiplyšęs apiplyšusio ir ar gėdijasi purvinas purvino? Aš jokiu būdu nesakau, kad lietuviai yra apiplyšę ar purvini. Tiesiog bandau suprasti, kodėl, Lietuvos krepšinio komandoms laimėjus svarbias varžybas, gatves užlieja krepšinio sirgaliai šaukdami „MES laimėjom“, o toms pačioms varžyboms pasibaigus šiek tiek kitokiu rezultatu, pasigirsta kaltinimai ir priekaištai JIEMS?
MES žaidžiame, bet JIE pralaimi. MES balsuojame už kandidatus, bet JIE išrenka valdžią. MES priimame sprendimus, bet JIE klysta, ir dėl JŲ kaltės kilo krizė. Apsidairykit!
Ar lietuviai būname tik „Žalgiriui“ laimėjus Eurolygos varžybas? Virgilijui Aleknai toliausiai numetus diską? Kada dar? Kokiose dar situacijose nebijome kitiems, svarbiausia – sau, prisipažinti esantys lietuviai? Naktį? Miške? Tamsoje?
Bet juk niekas nesikeičia! Lietuviai esame visuomet. Iškritus pirmajam sniegui. Rytą pasiklydę rūke... arba gyvenime. Troleibusui įstrigus kamštyje. Skaitydami Vonegutą po liepa. Arba uostydami. Liepžiedžius. Meluodami mamai. Burdami iš delno. Verkdami... bet tik lietuje, kad ašarų niekas nepastebėtų. Valgydami šaltibarščius. Apsitaškę rašalu. Apsikabinę praeivį. Skindami žemuogę. Plaukiodami. Tiek jūroje, tiek mintyse. Kvėpuodami nesvarbu kieno iškvėptu oru. Aleknos. „Žalgirio“. Mylimojo. Visada ir niekada. Visaip ir niekaip. Visur ir niekur.
Tik viena taisyklė – lietuvis arba būni, arba nebūni. Tarpinio varianto nėra. Viskas arba nieko. Ir nereikia žodžių, kad tave, lietuvį, atpažintų. Turėtų pasakoti tyla.
Pasauli, ar gali įpūsti man tos tylos?
Bernardinai.lt
„Ateitis“, 2009 m., Nr.2
