Šiandien
Mons. Gintaras Grušas
Pakviestas kalbėti Lietuvos dvasinės aplinkos tema prisiminiau, kas jau yra rašyta šiais klausimais. Į juos jau buvo atsakyta prieš šimtą metų vieno iš mūsų steigėjų – prof. Prano Dovydaičio – veikale „Trys pamatiniai klausimai“. Ir keista, ir nuostabu, kad panašiai atsakytume ir šiandien. Svarstydamas iškeltą antrąjį klausimą – „Ką mes matome aplink save?“ – profesorius rašė, kad daugelis atsisako gyvojo Dievo, Kristaus ir Jo tiesos. Žmogus nenori būti Aukštesnės Esybės globoje, jis nori būti pats sau Dievas, pats sau norma ir visa ko šaltinis. Jis nenori tarnauti Aukštesnei Esybei, bet nori būti laisvas, būti žmogus, ne vergas. Žmogui vadovauja jau ne protas ir širdyje įrašytas įstatymas, bet jame gyvenanti nuodėmė. Žmogus andai ieškojo savo esybės, o dabar jos visiškai neteko. Jame prasideda irimo procesas, nes alkstančiai sielai nėra maisto, trokštančiai nėra gėrimo. Nėra, nes, atitolus nuo vienintelio Gyvojo vandens šaltinio, paties žmogaus įsirengtuose šuliniuose vanduo tučtuojau išsenka.
Žmogus ieškojo laisvės. Laisvė, kurios jis troško, galutinai dingo. Šių laikų „laisvasis“ nepajėgia atsikratyti blogų įpročių ar polinkių, nors neretai ir pats supranta jų skleidžiamą blogį. Jis neišdrįsta tarti žodžio ir žengti žingsnio prieš mados prietarus, neišdrįsta pasipriešinti papročių ir rutinos vergovei. Jam svarbu – ką pasakys tie ir anie... Pirmosiomis dienomis po Kristaus atėjimo Jo išpažinėjas, matydamas prieš save baisiausias žemės jėgas – budelius ir įvairiausius kankinimo įrankius, puikiai žinodamas, kas jo laukia, jeigu neatsisakys savojo tikėjimo, drąsiai ir su pasididžiavimu sakė – „negaliu“: „Jūs galit man gyvybę atimti, o ne sąžinę, jūs galit turėt mano kraują, o ne tikėjimą.“
Pr. Dovydaitis mums kelia klausimą: kuris iš tų dviejų individų yra laisvesnis? Ir toliau kalba apie stabus. Stabus, kurie susiformavo Naujųjų laikų visuomenėje. Kaip svarbiausius jis mini modernią kultūrą – technikos pažangą, egoizmą, gobšumą ir verslą. Materialistinė visuomenė veda prie karo ir mirties kultūros – tokia Dovydaičio išvada. Jis tęsia apie švietimo ir mokslo pavojus. Žmogus siekia remtis mokslu, ieško jame išganymo, o apie Apreiškimą nebenori girdėti, Dievo nenori matyti. Tai būklės praėjusio šimtmečio pradžioje vertinimas, kai viltasi mokslą išrasiant stebuklingą, visus išgydantį vaistą, todėl mokslas užėmė išganymo vietą. Profesorius kalbėjo apie mokslą, kuris nenori priimti ir pripažinti Dievo tiesos.
Jeigu pažvelgtume į tai, su kuo šiandien susiduriame, – mirties kultūrą, pramogas, kurios nenori būti trikdomos Dievo apreiškimo, žmogų, kuris nori būti „laisvas“, ir mokslą, kuris gali vesti į „išganymą“, – matytume, kad šie dalykai keičiasi, bet kartu lieka tie patys. Destruktyvi aplinka, kuri šiandien mus veikia, yra tęsinys tos priešiškos aplinkos, kuri supo pirmuosius ateitininkus. Gal tik technikos laimėjimai didesni, mokslas pasistūmėjo į priekį, o dėl bendros kultūros... būtų galima diskutuoti...
Dialogas su mokslu tęsiasi. Kuo sparčiau mokslas eina į priekį, tuo sudėtingesnis tampa ir šis dialogas. Tikintieji iš mokslo perspektyvos nuolat regimi kaip stabdantieji. Prof. Pr. Dovydaitis teigė, kad tik dialogo su mokslu dėka galime pasiekti didesnių laimėjimų, tinkamai dalyvauti mokslo vyksme. Kalbėdami apie mokslą, susiduriame su klausimais apie gyvybę, aborto įteisinimą, gyvybės ugdymą, dirbtinį apvaisinimą ir klonavimą – mokslo išradimus. Kuo toliau, tuo daugiau randasi mokslininkų, kurie siekia įsteigti laboratorijas tuose kraštuose, kuriuose nekeliami moraliniai reikalavimai, kur nėra etinių ribojimų. Todėl Vakarų valstybės, kuriantieji Europos Sąjungos teisinę sistemą bando sudaryti geresnes sąlygas šioms mokslo sritims plėtotis vietoje. Pavyzdžiui, Amerikoje ir kituose kraštuose keičiami ankstesni sprendimai dėl kamieninių ląstelių tyrimų. Mokslo gilinimas, jo laimėjimai galimi nerizikuojant negimusiomis gyvybėmis, dialogas su mokslu įmanomas nepalaikant nepateisintinų negerovių.
Dialogas su mokslu aprėpia ir socialinius klausimus: skirtingas šeimos koncepcijas, partnerystę, dažnai nuskambančią lygių galimybių problemą, kurioje, be kita ko, slypi ir lyties keitimo operacijų tema. Mane nustebino neseniai platinti socialinės reklamos plakatai, lyginantys tris širdis: heteroseksualo, homoseksualo ir transseksualo. Išties turime dalyvauti dialoge su mokslu ir sutikti, kad visos tos trys širdys yra vienodos. Tačiau turime suvokti – tokia reklama bandoma mus užspeisti į kampą, esą visuomenėje paplitusi nuomonė, kad yra skirtumų tarp tų žmonių. O juk būtent krikščionys pirmieji teigia, kad tarp žmonių nėra esminių skirtumų, kad visi sukurti pagal Dievo paveikslą, visi paveikti nuodėmės, taip pat ir mes. Turime labai aiškiai atsirinkti, kas mūsų priešai, aiškiai nurodyti, su kuo kovojame, o su kuo siekiame dialogo.
Švietimas ir ugdymas taip pat yra dialogo su mokslu dalis. Derėtų patikslinti – švietimas ar ugdymas, minėti dvi atskiras kategorijas, nes labai dažnai bandoma įstatymais įteisinti, kad visas švietimas yra ugdymas, ir taip tikrasis ugdymas išstumiamas anapus teisės aprėpiamos sferos.
Kultūra šiandien žaidžia su kultūros stabu. Aš turiu teisę kalbėti taip, kaip noriu. Turiu teisę meninei saviraiškai ir būti tuo, kuo noriu ... išskyrus tikėjimo sritį. Europoje atėjo laikas, kai mokyklose tai šen, tai ten uždraudžiama kabinti kryžių. Neleidžiama rodyti savo tikėjimo ženklų musulmonams, tai ir vienuoliams bei kunigams tuojau bus taikomi panašūs apribojimai. Visi šie dalykai ir sudaro kontekstą, kuriame mes gyvename. Labai didelė diskusija vyko dėl Europos Konstitucijos projekto, dėl siekio suformuluoti teiginius apie religijos vietą žmogaus gyvenime. Lyg ir buvo duota galimybė atstovauti tikintiesiems, bet dėl labai stipraus priešpriešinio idėjinio judėjimo religijos ir tikėjimo klausimai buvo nustumti į šalį, imti traktuoti kaip privati asmens sfera. Apie viską galima kalbėti, tik ne apie religiją. Dėl šių klausimų ignoravimo akivaizdi įtampa, formuojanti mūsų aplinką. Ji jaučiama ir Lietuvoje. Vis dėlto mūsų šalyje dėl kai kurių dalykų šiandien ieškoma kompromisų. Tik ar jie esminiai? Liūdina tai, kad politikai lengvai susitaria dėl finansų, nesunkiai išsprendžia kitus reikalus, o svarbiausi, pirmiausia nagrinėtini – gyvybės, šeimos koncepcijos – klausimai paliekami nuošalyje. Atsisakoma vertybinių temų. Tokia politika mus supa, bet ją galime paveikti. Ne tik galime, bet ir privalome.
Šiandien kalbėdami apie Lietuvos dvasinę aplinką, turime žvelgti į platesnį, Europos kontekstą, kuris, norime to ar ne, mus veikia. Galbūt vienas iš labiausiai visame žemyne įsigalėjusių dalykų, veikiantis mūsų dvasinį gyvenimą, yra laiko supratimas. Pagalvoję, kas buvo prieš šimtą metų, kaip buvo skaičiuojamas laikas, suvokiame, kad šiandien turime visa ko perteklių. Perteklių žinių, priemonių, leidžiančių elgtis kaip tinkamiems, daryti tai, ką norime. Tačiau kuo daugiau turime tokių „įrankių“, kurie padeda viską daryti greičiau, nesvarstant, tuo dažniau mums atrodo, kad dar labiau trūksta laiko. Laiko kam? Laiką galime paaukoti televizijai, „Akropoliui“, „Panoramai“... Pagalvokime, kiek laiko praleidžiama „apsipirkinėjant“, savotiškai „bendraujant“. Jei pagalvosite apie bendravimą tose vietose, suprasite, koks tas bendravimas: vadintinas tariamu, išskirtinas kabutėmis.
Mūsų dvasinį gyvenimą veikia ir materialinė sfera. Finansinė sritis – tai sritis, apie kurią daug mąstome ir girdime, daug kalbame. Kaip Šventasis Tėvas užsiminė pastarojo Vyskupų Sinodo pradžioje, šios temos gvildenimas visų pirma atskleidžia tai, kad dauguma savo namus yra pasistatę ant smėlio. Pamatai, ant kurių daugybė žmonių ir ištisos visuomenės stato savo ateitį – rinkos, finansinės sistemos, prekybos industrija – gali ištirpti per dieną, per naktį. Tada pasidaro aišku, kad tai nėra joks pagrindas, kad jis neturi nieko bendra su gyvenimo prasme.
Jei žvelgiame į mūsų pačių aplinką Lietuvoje, suvokiame, kad turime nemažai istorinių žaizdų, kurių visuomenė dar nėra išsigydžiusi. Jų negalime nutylėti, išvengti, nes tai mūsų dalis, ir jas, kaip bet kurias kitas žaizdas, reikia gydyti. Aplinkui matome alkoholizmą, kuris lyg pėdsakas paženklina alkoholikų vaikus. Suaugusieji alkoholikų vaikai. Skaičiai – nepaprastai dideli. Retai sutiksi žmogų, kurio šeimai ar giminei alkoholizmo problema yra svetima. Alkoholis palieka pėdsaką jaunuolio, vėliau – suaugusiojo gyvenime. Nepaprastai didelės žaizdos ir skaudžios patirtys dėl kitų problemų – abortų, skyrybų. Skyrybų padarinius išgyvena ne tik šeimos, tėvai, bet ir vaikai. Šimtus slegia ši našta, lygiai kaip šimtai moterų išgyvena aborto padarinius ar gydosi lytinės prievartos žaizdas. Visuomenės narių našta daro didelį poveikį mūsų visuomenės dvasiniam gyvenimui, turi itin didelę įtaką mūsų dvasiniam kontekstui.
Kitas ne mažiau svarbus konteksto aspektas, veikiantis mūsų dvasinę aplinką, – demografiniai pokyčiai, t. y., kėlimasis iš miesto į kaimą. Paveikta ne tik socioekonominė būklė –koreguojamas ir mūsų dvasingumas. Tradicinis dvasingumas, tikęs ir veikęs kaime, didmiesčiuose įgyvendinamas gerokai sunkiau. Kultūrinės patirtys, siejamos su kaimu, su gamta, miesto vaikams yra sunkiau suprantamos ir dar sunkiau perteikiamos. Paprasčiausias pavyzdys: klebono kalėdojimas kaime ar miestelyje, kuriame du ar trys tūkstančiai gyventojų, yra visiškai kitoks negu mieste, kurio parapijoje yra du ar trys kunigai ir apie 40–50 tūkst. gyventojų. Dvasinis ir pastoracinis modelis turi keistis atsižvelgiant į naujas, susiklosčiusių tradicijų neaprėpiamas situacijas. Tiesa, demografija keičiasi ir dėl emigracijos, kurios priežastys – labai įvairios, ne tik ekonominės. Daug kas ieško geresnio gyvenimo, ir ne vien finansine prasme. Tiek jauni, tiek vyresni žmonės susiduria su mūsų visuomenėje klestinčia korupcija, pažeminimu. „Paragavę“ visai kitokio tarpusavio bendravimo svečiuose kraštuose, nusprendžia negrįžti. O tai paveikia ir mus. Vis dėlto bendravimo ir religijos padėtis viešojoje erdvėje Lietuvoje yra kur kas geresnė, negu kai kuriuose kituose kraštuose. Bet ir mes patys turime žengti dar vieną žingsnelį, užlipti vienu laipteliu aukščiau.
Lietuvoje (gal dėl istorinių priežasčių) įprastas hierarchinis modelis. Bažnyčia suprantama tik pagal jį. Ką nors sakydami hierarchai paprastai kalba Bažnyčios vardu. Ir tai yra tiesa. Tačiau politiniame ir visuomeniniame gyvenime už hierarchų nuomonę galingesnis įrankis yra tauta. O juk religinėje plotmėje tai akivaizdu – Vatikano dokumentuose būtent Dievo tauta yra pagrindinis Bažnyčios modelis. Kai prabyla tauta, ne tik jos vadovai, visai kitaip yra klausomasi. Tai didelis iššūkis mums mūsų dvasinėje aplinkoje: išmokti kiekvienam kalbėti ginant tuos dalykus, kurie yra esminiai, kurie yra svarbūs, kurie reikalauja mūsų atsako.
Kas sudaro mūsų dvasinį kontekstą, kai kalbame apie Dievo tautą Lietuvoje? Kas yra mūsų tikintieji? Apklausų duomenimis, maždaug 80 proc. gyventojų Lietuvoje laiko save katalikais. Remiantis šia statistika daromos labai įvairios išvados. Ganėtinai nustebino 1997 m. vykusios apklausos rezultatai, kai paaiškėjo, jog 27 proc. žmonių, laikančių save katalikais, teigia, kad Bažnyčios vaidmuo visuomenėje yra per didelis. Kai susivokiame, kad visuomenė kalba ne apie hierarchus, o apie pačius save, panašūs teiginiai skamba gana absurdiškai. Argi tie 27 proc. piliečių iš tiesų mano, kad jų nuomonė yra nepagrįstai reikšminga, nepagrįstai aktuali? Tai institucinio hierarchinio modelio apraiška. Kitos apklausos rezultatai leidžia daryti išvadą, kad net 18 proc. (man atrodo, kad tai yra per didelis skaičius) tikinčiųjų lanko bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Iš patirties galėčiau teigti, kad tokių yra vos apie 10 proc.
Tie žmonės, kurie lanko bažnyčią, į daugelį gyvenimo reiškinių reaguoja kitaip. Pavyzdžiui, per JAV prezidento rinkimus buvo keliamas klausimas, kodėl katalikai galėjo balsuoti už Baraką Obamą, jeigu pasisakė prieš gyvybės išsaugojimą, t. y. priešingai, nei moko Katalikų Bažnyčia. Akcentuota, kad dauguma katalikų, lankiusių bažnyčią kiekvieną sekmadienį, balsavo už Džoną Makeiną, o dauguma retai ją lankiusiųjų, priešingai, už Obamą. Nežinia, ar tai tiesa, bet tikėtina, nes Amerikoje gyvybės klausimas yra itin pabrėžiamas ir Katalikų Bažnyčiai ypač aktualus. Čikagos arkivyskupas iškart po rinkimų išleido raštą, ragindamas naująjį prezidentą dėl vienybės neišskirti visų tų piliečių, kurie bando apginti ir apsaugoti gyvybes.
Nerimą kelia ne tik įvairių religinių bendruomenių tikinčiųjų požiūris, nuostatos, apsisprendimai. Prieš Jubiliejinę stovyklą, kuri vyko prieš keletą metų Amerikoje, buvo nustatyta, kad kiekvieną sekmadienį bažnyčią lanko 75 proc. ateitininkų, kasdien meldžiasi 57 proc., Susitaikinimo sakramentą dažniau negu kartą per metus švenčia 35 proc., o Šventąjį Raštą bent kartą per mėnesį ar dažniau į rankas paima apie 25 proc. bendruomenės narių. Tuomet suvokta, jog dvasinio gyvenimo problemų turime ir mes. Informacija, susijusi su tikėjimu ir kitais esminiais dvasinio pobūdžio klausimais, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje gana lengvai pasiekiama. Nežinia, kaip pasiteisinti, kodėl apeiname kai kuriuos dalykus, kurie tikrai svarbūs. Tikintieji šiandien turi atsinaujinti, jei nori išlikti tie, kuo teigia esą. Atsinaujinti tiek aktyvumo dvasiniame gyvenime, tiek dalyvavimo šv. Mišiose ir asmeninės maldos prasme. Malda, nesvarbu, kokia ji būtų – šv. Mišių ar asmeninė, – turi įsikūnyti. Įsikūnyti karitatyviniais darbais ir visuomenine veikla. Iš gailestingumo kylantys darbai yra natūrali mūsų dvasinio gyvenimo seka. Taip, kaip ir Susitaikinimo sakramentas, kuris, jei gyvename dvasinį gyvenimą, mus traukia atsinaujinti ir vienytis. Jei gyvename dvasinį gyvenimą, negalime užsidaryti savyje. Jei gyvename dvasinį gyvenimą, matome Kristų tame, kuris yra šalia mūsų. Matome Kristaus rūpestį, Jo rūpestį ir nerimą dėl mūsų visuomenės, mūsų tautos. Mūsų dvasinis kontekstas pats mūsų klausia, ar mes kaip katalikai, kaip ateitininkai esame pajėgūs ir norime apginti savo vertybes. Jei iš tikrųjų norime apginti savo vertybes ir einame tuo keliu, visų pirma turime pažinti savo tikėjimą.
Neseniai baigėsi Sinodas apie Dievo Žodį. Prieš dvejus metus Lietuvoje atlikta apklausa atskleidė, kad 56 proc. katalikų yra skaitę tik kelias ištraukas iš Šventojo Rašto. 31 proc. katalikų prisipažino, kad jie apskritai nėra jo skaitę, o 9,5 proc. apie Šventąjį Raštą žino tik tiek, kiek yra girdėję bažnyčioje. Tik 4 proc. tikinčiųjų patvirtino, kad Šventasis Raštas yra jų gyvenimo knyga. Mūsų dvasinis kontekstas, deja, toks – ypač skurdus. Pirmiausia todėl, kad neturime pagrindo. Kai kalbame apie savo dvasinį namą, vienintelis akmuo, ant kurio jį galime statyti, kuris išlieka – tai Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis. Ir jei mes, kaip individai ir kaip ateitininkai, nesame pasiruošę priimti Dievo Žodžio, apie atsinaujinimą negali būti nė kalbos. Svarbiausia – sugebėti pažinti, tada – norėti ir ryžtis tuo pasidalyti, skleisti įsikūnijusį Žodį. Padėtis nėra tokia liūdna, kaip gali atrodyti. Tiesiog aplinka yra suteršta. Taip buvo ir prieš šimtą metų... Tarp mūsų yra mažai atsidavusių tikėjimo brolių ir seserų. Mes esame nedidelė saujelė, kurioje veikia Dievas. Jis pradėjo nuo dvylikos. Kad suprastumėte Dievo veikimą ir visą jo kontekstą, pažvelkite į Ezechielio knygą. Joje pranašas nusako savo viziją: „Tuomet jis vėl nuvedė mane prie įėjimo į šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po šventyklos slenksčio rytų link, nes šventyklos priekis buvo rytų pusėje. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio šventyklos pakraščio galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplink lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame pakraštyje.“ Mūsų viltis – tai žinojimas, kad Dievo malonė taip ir veikia. Mažas tekantis upelis, veikiamas Dievo malonės, kuri išeina iš Dievo Žodžio, gali virsti jūra. Jūra su „sveiku“, gėlu, ne sūriu vandeniu. Ir iš to vandens išauga pakrančių medžiai, kurie aplimpa sultingiausiais vaisiais.
Kaip Pr. Dovydaičio laikais, taip ir dabar mums skelbiamas atsinaujinimo iššūkis. Bažnyčios istorijoje buvo daug atsinaujinimų. Mes nesame unikalūs. Mus lydi tie patys pavojai, kurie glūdi kiekviename Bažnyčios (atsinaujinimo) judėjime. Mums pirmiausia reikia išgirsti Dievo kvietimą ir į jį atsiliepti. Jei tai yra žmonių planas – jis sužlugs, jei Dievo veikimas – jis gyvuos.
Viena iš man labiausiai patinkančių atsinaujinimo judėjimo istorijų įvyko XIII a. Italijoje buvo viena grupė, kuri sulaukė Dievo pašaukimo atnaujinti Bažnyčią. Jie sielomis išgirdo šį pašaukimą ir stengėsi jį realizuoti, sakydami: „Bažnyčiai reikia atsinaujinimo ir jūs turite atsinaujinti.“ Tokius pamokslus jie pradėjo skelbti savo regione. Nieko neišėjo. Grupė gyvavo, gyvuoja ir šiandien, tačiau bendruomenės narių skaičius nedidėjo. Maždaug tuo pačiu metu kitas italas išgirdo Dievo pašaukimą atnaujinti Jo Bažnyčią. Jis paėmė akmenėlį ir pradėjo atstatinėti koplyčią. Atėjo draugų, kurie jam padėjo, ir ta maža grupelė statybininkų toliau meldėsi ir didėjo. Dabar mes jį visi pažįstame. Tai šv. Pranciškus, kurio judėjimas tuo metu atnaujino Bažnyčią ir kuris šiandien gyvuoja visame pasaulyje. Pirmiausia reikėjo išgirsti Dievo Žodį ir... šv. Pranciškus Jį išgirdo, tačiau nebandė primesti to, ką išgirdo, kitiems. Taigi išvengė vienos iš dažniausių krizinių situacijų.
Antrojo tipo krizę lengviausia paaiškinti vienuolynų pavyzdžiu. Ši krizė ištinka tada, kai veikia antroji karta po steigėjų mirties. Meilės misionierės netrukus turėtų pradėti išgyventi šią krizę. Kai išmiršta visi vienuoliai ar visos vienuolės, pažinoję steigėją, matę jo charizmą, ateina antroji ir trečioji kartos, kurios jo (ar jų) nepažinojo, ir būtent tada vienuolynas turi arba atsinaujinti, arba iš naujo atrasti tą dvasią, kuria steigėjas dirbo ir veikė. Priešingu atveju vienuolynas miršta. Bažnyčios istorijoje yra daug mirusių vienuolynų. Daug ir tokių, kurie nemiršta, kurie gimsta ir vis atsinaujina.
Šiandien Lietuvos ir ateitininkijos dvasinis kontekstas – labai aiškus. Mes esame tame pačiame kovos lauke, kuriame buvo ateitininkijos steigėjai prieš šimtmetį. Žinoma, aplinkybės žinoma, kiek kitokios, tačiau tai neatleidžia nuo būtinybės pajusti tą pačią dvasią, išgirsti Dievo kvietimą ir pradėti jį įgyvendinti. Tai mes turime padaryti pirmiausia atsinaujindami patys, kaip tai padarė šv. Pranciškus ir daugelis kitų, kurie išgirdo Dievo balsą. Šiandien Lietuvos dvasinis kontekstas mums yra iššūkis atsinaujinti ir, vykdant savo pareigas Dievui ir tėvynei, padėti atsinaujinti kitiems.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.1
