Prisiminkime
Neištesėtas pažadas
Kamilė Kaselytė
Naktį smarkiai lijo ir lietaus lašų barbenimas į langą pažadino mane.
– Tėte! – sušukau aš. Neišgirdęs tyliai daromų durų, suklusau. Tėtė miegojo. Pašokau iš lovos, mano basos kojos palietė šaltas grindis. Stipriai papurčiau tėtę ir jis pramerkė akis.
– Mes juk neišvažiuosime į Sibirą, tėte?-baikščiai paklausiau aš ir prisispaudžiau prie jo krūtinės. Tą naktį jis prižadėjo, kad mes visada būsime kartu ir visada laimingi. Mano vaikiška širdelė tą šv. Kalėdų naktį nerimo. Sapnavau, kad rusų kareiviai atėjo ir liepė krautis daiktus... Bet tėtės žodžiai šiek tiek ramino... Tėtė, kaip mes, vaikai, jį vadindavome, vardu Vladas, gimė Zovodos kaime 1900 m. birželio mėnesį apie Vladines ir, matyt, taip tapo Vladu Murausku. Iš jo pasakojimų vakarais prie židinio supratau, kad jis pačioje jaunystėje ir nepriklausomybės pradžioje neteko dalies savo gimtojo krašto (tuo metu Augustavo, Suvalkų, Punsko ir Seinų sritis priklausė Lenkijai), kurio be galo gailėjo ir išgyveno. Tėtė buvo baigęs pradinę mokyklą, tad, turėdamas gražią rašyseną ir būdamas išprusęs, mus irgi mokė taisyklingai rašyti lietuviškai. Tačiau tomis švenčių dienomis jis atrodė pavargęs ir susirūpinęs, nors stengėsi savo minčių mums neišduoti. Mūsų mama Anelė Murauskienė visada stengėsi laikytis išdidžiai ir oriai. Rūpestį tėveliams kėlė rusų kareivių apsilankymas pirmą kartą tėviškėje 1940 metų vasarą. Tie nemalonūs įvykiai nemaldomai persmelkdavo mūsų širdis. Tankų ir motociklų važiavimas per gražiai saulėje tviskančius javų laukus ir juose išrausti apkasai bei lėktuvų ūžesiai neleido susikaupti, kiekvienas paprastas dienos darbas būdavo atliekamas neramia širdimi ir drebančiomis rankomis. Žinoma, mes nebuvome „buožės“, niekuo nenusikaltome ir nebuvo tikslo mus tenai ištremti... Matyt, rusams kitaip atrodė, jiems nebuvo svarbu, už ką jie trėmė. Visi jiems buvo „liaudies priešai“, netinkami, žemesni už juos. 1944 metai man, dar nedideliam berniukui, buvo tarsi skendintys rūke. Retai su kitais vaikais statydavome trobeles miške, nebetampydavome mergaitėms už kasų. Reikėjo padėti tėvams, o ir žaisti nebebūdavo nuotaikos. Jau pirmais 1994 metų mėnesiais vienas pasienio karininkas atjodavo į namus su kareiviais ir kelis mėnesius šantažavo tėtę, kad atiduotų šautuvą, kurio, aišku, šis niekada ir neturėjo. Vieną pavakarę, pasislėpęs po virtuve esančiame rūsyje, nusprendžiau paklausyti, apie ką kalba vieni pasilikę tėvai. Taip slėpdavausi beveik kiekvieną vakarą: kažkas giliai širdyje nedavė ramybės, bloga nuojauta temdė mano vaikišką sielą. Vieną tokią pavakarę sulaukėme „svečių“ – atėjo rusai ir liepė tėtei atiduoti šautuvą. Kareiviai tikino, kad jiems viską pasakė kaimynai, tačiau kaimynai mus mėgo. Kartu švęsdavome įvairias šventes, o tėtė buvo visų gerbiamas žmogus. Kai rusai liepė apsirengti ir pasiimti krepšį su maistu, nes bus suimtas, trinktelėjo durys. Pasislėpęs išgirdau, kaip mama išlėkė kviesti kaimynų. Jie gerai mokėjo rusiškai, nes buvo gyvenę Rusijoje, ir patikino, kad jokio šautuvo tėtė gyvenime nėra turėjęs. Kaimynai vis mus apgindavo...
Tais pačiais metais mano vaikiškas svajones dar labiau sujaukė tėtės liga. Tada jau ir mama nebegalėdavo tvardyti ašarų. Naktimis girdėdavau ją verkiančią po pagalve. Tėtei buvo sunkiausia, juk jis jautėsi atsakingas už šeimą, mūsų laimę ir gerovę. Tada tėtės pažadas, kad visada būsime laimingi, atrodė tolimas ir neteisingas. Jaučiausi širdyje kaip mažas berniukas, o turėjau atrodyti kaip tikras vyras. Gyvenome tokiame laikotarpyje ir tokiomis kritiškomis sąlygomis, kad gyventi paprastą bei įprastą kaimo gyvenimą buvo tiesiog neįmanoma. Žinoma, stengdavomės užsimiršti švęsdami įvairias tautines šventes, bet... Kadangi tėtė persišaldė ir susirgo sąnarių uždegimu. Sunki liga truko ilgai ir pakirto jo sveikatą. Tėtė buvo labai jautrus ir sielojosi dėl šeimos likimo. Tačiau nelaimės šešėlis užtemdė mūsų namus. Nebegalėjau daugiau slėptis rūsyje, reikėjo visa tai priimti išdidžiai ir oriai, neprarandant stiprybės – taip, kaip mokė tėvai. Nors 1948 metais tėvai įstojo į kolūkį, perdavė ūkio inventorių, arklius ir padargus kolūkiui, tačiau lemtingąją 1952 metų sausio 24 dieną mes visi buvome ištremti į Sibirą, suklastojus faktinius duomenis apie šeimą.
Gulėjau gyvuliniame vagone, apsikabinęs mamą, stipriai ją spausdamas. Juk bet kurią minutę jie galėjo nuspręsti, kad keleivių skaičių reikia sumažinti. Man trūko oro, vagonai buvo prigrūsti. Klykė maži vaikai, buvo nėščių moterų, kurios rėkė iš baimės ir sielvarto. Buvo ir vyrų, kurie išdidžiai stovėjo... Nebuvo kur nusiprausti, kvapas vagone buvo baisus, žmonės stumdėsi. Turintieji maisto iš namų jį slėpė ir po kąsnelį valgė. Niekas nenorėjo kalbėtis ar dalintis maistu. Visi buvo nuteisti, palikti blogiausio likimo valiai. Kelionė truko, atrodo, visą amžinybę. Traukinys tik retkarčiais sustodavo... Net per pirmąsias dienas mirė daugiau nei pusė keleivių, senutės ir kūdikiai nebeištvėrė. Jų kūnai buvo tiesiog išmetami ir paliekami pakelėse. Ak! Būti „palaidotam“ net ne gimtojoje žemėje. Su skausmu prisimenu paskutinę – Naujosios Vilnios stotelę gimtinėje. Ji kažkokia beprotiškai skausminga! Keleiviai tiesė rankas į šalis, lyg paskutinį kartą norėtų apglėbti gimtinę, kvėpė bjaurų vagono orą, lyg kvėptų gaivų Lietuvos orą. Kažkokio senyvo vyriškio padeklamuotos Maironio eilės man įstrigo : „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis–ar jiems besuprantamos bus?“ Kelionės metu tėtę, kaip mokantį rusų kalbą, sargyba vesdavo geležinkelio stotyse atsinešti vandens, anglių ir kt. Pats mačiau, kaip Novosibirske, esant apie 48 laipsnius šalčio, eidamas per geležinkelio bėgius tėvelis sukniubo, buvo sargybos apspardytas ir atneštas atgal į vagoną. Mamai apie tai neprasitarėme. Kam skaudinti, jei ir taip jau viskas pernelyg skaudu. Tėtė vagone be jokio gydymo, gulėdamas ant narų tęsė toliau kelionę į tremties vietą.
Dešimt žmonių gyveno viename lageryje. Kiti žmonės, kurie gyveno kartu su mumis, nebuvo blogi, tačiau tremtis palaužė daugelį ir iš jų. Reikėdavo kovoti dėl kiekvieno lopinėlio lageryje, slėpti maistą. Visi norėjo gyventi, matyti gyvus ir sveikus savo vaikus. Tėtė stengėsi mus pralinksminti ir sakydavo, jog tikrai grįšime į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Lagerio vidų patys turėjome įsirengti, miegojome tiesiog ant lentų, maisto pirmaisiais mėnesiais beveik negaudavome. Jie norėjo, kad dirbtų tik patys ištvermingiausi ir stipriausi. Mažesni ir silpnesni vaikai klykdavo dienų dienas, o paskui paskutinį kartą atsidusdavo ant tėvų rankų. Niekada nepamiršiu tų motinų veidų, rankų, beviltiškai budinančių savo vaiką, kuris daugiau nepabus. Paklaikę motinų žvilgsniai taip niekada ir neišsitrynė iš mano atminties... Po kurio laiko, likus tik stipriausiems, nusprendėme prieš šį žiaurų režimą bandyti atsilaikyti kartu, kaip viena tauta. Dažniau melsdavomės, dažniau dalydavomės kuru ir maistu su kitais... Išlikti galėjo tik stipriausieji. Nepakeliamas šaltis, badas, sunkus darbas, patyčios ir priespauda ne vienam sukėlė mintis pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau buvo vaikų, dėl jų reikėjo gyventi ir stengtis. Jie buvo tokie jauni, tokie nekalti, todėl reikėjo laikytis, laukti, kol pasikeis politinė situacija ir jie galės grįžti į gimtinę. Vakarais, kai visi grįždavo iš darbų, lageryje dainuodavome lietuviškas dainas, vaikai žaisdavo su lauke rastais akmenukais. Vieną tokį vakarą, grįžęs iš sunkių darbų, pamačiau, kad mano batukai jau visiškai permirkę nuo vandens ir suplyšę, o kojas gėlė šaltis. Mama susupo kojas į seną skudurą. Mane užplūdo prisiminimai apie rudens ir žiemos vakarus gimtinėje, kai tėvelis darydavo klumpes ar pusbačius, ypatingą dėmesį sutelkęs tam vaikui, kuriam buvo jie daromi. Kad galėtų pasimatuoti klumpes, prašydavo mamą neguldyti vaiko laiku, leisdavo pasidžiaugti būsimo apavo gamyba, o kartu džiaugdavosi ir jis, matydamas savo vaikų džiaugsmą ir padėką jam. Sibire kiekviena vaikystės smulkmena man atrodė labai brangi ir neįkainojama. Net ten tėtė pasakodavo įvairius įdomesnius gyvenimo įvykius iš jo paties vaikystės, tarnavimo kariuomenėje, apie incidentus su lenkais pasienyje, Lietuvos nepriklausomybę bei žmogaus gyvenimo prasmę.
Prieš valgydami, visada pasimelsdavome ir padėkodavome Dievui už gabalėlį duonos, kurį rusai atseikėdavo už sunkius mūsų darbus. Maldos metu mane užplūsdavo prisiminimai apie mūsų važiavimą arkliais beveik kas sekmadienį į Kalvarijos bažnyčią. Ten aš ir brolis Kazimieras visuomet stovėdavome toje pačioje įprastoje vietoje priešais sakyklą. O po pamokslo tėtė mudu vesdavosi pavaišinti limonadu ir bandele... Tie prisiminimai dažnai kirbindavo mano širdį, tačiau reikėdavo sugrįžti į atšiaurią realybę, kur šilčiau būdavo tik mamos glėbyje.
Dėl ypač blogos sveikatos Sibire pirmus metus tėtė nedirbo, tačiau pagrasinus, kad bus atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į šiaurę kai simuliantas, įsidarbino geležinkelio brigadoje, kurioje dirbau ir aš, brolis Kazimieras ir sesuo Birutė. Darbo normas, skirtas tėtės dienai, mes, vaikai, padėdavome jam atidirbti. Tokios mūsų pastangos buvo kaip kaltinimas, kad jis išnaudoja savo vaikus. Skaudūs tėvams būdavo tokie rusų žodžiai, bet prieštarauti niekada nedrįsome, juk galėjo nuvesti į mišką ir sušaudyti ar ištremti kur nors dar toliau. Taigi tėtė dėl „vaikų išnaudojimo“ buvo perkeltas dirbti į kitą gyvenvietę už keturiasdešimties kilometrų kroviku ir vežėju. Vėliau tapo sargu, nes sveikata vis blogėjo. Nors buvo ir labai ligotas, bet džiaugėsi, kad mes, vaikai, jau paaugome ir sugebame patys apsirūpinti kuru, tvarkyti būsto ir kitus buities reikalus. Jis labai išgyveno dėl savo „kaltės“, kad mums teko Sibiro dalia, nors tikindavo mus, jog ilgai čia nebūsime, nes negalima tokia neteisybė, kad be jokios kaltės, be teismo būtume pasmerkti čia vargti. Kai tėtę perkėlė kitur, pasidarė dar sunkiau. Nebuvo mūsų šeimos dvasios, tėvo ir vyro, kuris visada palaiko. Rusai juokdavosi iš motinos, sakydami, jog ištekėjo už to, kuris tik vaikus „išnaudoti“ temoka. Dar skaudžiau buvo, kai tėtė atsidūrė ligoninėje. Žinojome, kad neteksime jo, kad jis jau nebepamatys gimtosios žemelės. Ligoninės vedėjas gydytojas Zimrau, vokietis, tremtinys iš Pavolgio, paskutinį kartą išleisdamas tėtę iš ligoninės, maždaug mėnesį prieš mirtį, ir neturėdamas gydymui reikalingų vaistų sakė, kad tremtis tėveliui sutrumpino gyvenimą keliomis dešimtimis metų. Prieš pat mirtį tėtė, tikėdamas, jog mes grįšime į Lietuvą, prašė retkarčiais aplankyti jo kapą... 1982 m. su savo dukra Lina aplankiau jo kapą. Svajonės išsipildė – mes grįžome į tėviškę, tik jau be tėtės.
1990 m. po Nepriklausomybės paskelbimo aš su sūnumi Arminu, sūnėnu Petru ir broliu parvežėme tėvelio ir brolio bei sesers Birutės dukrų Onutės ir Irutės, gimusių ir mirusių Sibire, palaikus. Mama po tėvelio palaidojimo džiaugėsi, kad dabar ir ji galės ramiai mirti, nes žino, kad atguls amžino poilsio greta savo Vlado. Ir tikrai – po trejų metų ji ten atgulė. Taigi šalta Sibiro žemė, beribiai miškai, alinantis darbas, ligos, skurdas ir badas ne tik iš manęs vieno atėmė tai, kas brangiausia. Pažeminimą ir alkį galima iškęsti, bet neįmanoma pamiršti mylimo žmogaus. Galima klausti, kodėl iš vienų atimama, o kitiems duodama. Tačiau argi tai ne beprasmiška?! Argi gali žmonės būti tokie žiaurūs kitiems žmonėms? Taip nutinka, nors ir be galo keista, kai susiburia bendraminčių grupelė, norinti rankoje turėti visą pasaulį. Greitai prigimtinis žmogaus blogis ir pyktis pabunda, subūręs milijonus žmonių, kurie žudys, plėš ir žemins kitus... Toks puslapis ir lieka istorijoje. Žinoma, toje masėje buvo žmonių, kurie skleidė gėrį net Sibire... Noriu pasimelsti ir paprašyti, kad susiburtų pasaulyje milijonai žmonių, kurie norėtų, kad jų gyvenimuose būtų įrašytas gražus ir tyras istorijos puslapis. Kurti istoriją galime tik mes patys, taip pat ir mokytis iš savo klaidų. Nėra nugalėtojų ar pralaimėtojų, yra tik žmonės, kurie arba klydo, arba priėmė teisingus sprendimus... Džiaugiuosi, kad jau dabar tėvai gali pažadėti būti kartu, kol sveikata leis. Niekas nebeateis ir neišskirs amžiams darnių lietuvių šeimų, kurių širdyse skambės tautiškos giesmės žodžiai...
„Ateitis“, 2010 m., Nr.4
