Prisiminkime
Nuostabiausieji laikai
Kun. Arvydas Petras Žygas
Besidžiaugdamas kartu su ateitininkijos šeima 20 metų Atsikūrimo jubiliejaus proga išgyvenu dėkingumo nuotaiką, būdamas solidarus su brangiais idėjos bičiuliais, įvertindamas, kad Ateities sąjūdžio atsikūrimo metai buvo vienas iš nuostabiausių ir palaimingiausių epizodų mūsų gyvenimo kelionėje. Kaip ir Čarlzo Dikenso (Charles Dickens) opus magnum romane „Pasaka apie du miestus“, manau, kad ir mes matėme, jog ateitininkijos (ir visų krikščioniškos ir etnokultūrinės Lietuvos institucijų) esminė dvasinė struktūra galėjo būti atkurta ir atnaujinta pagal dviejų iš esmės skirtingų miestų projektus. Dėkojame Viešpačiui, kad ateitininkija pasirinko dvasinių vertybių kertinius akmenis, o ne sekuliarinio populizmo smėlį kaip statybos medžiagą. Kai kas priklausė nuo laisvo mūsų pačių pasirinkimo, o kai kurie skirtingi keliai buvo istorijos dėsniai, kurių mes nevaldėme, bet vis tiek galėjome laisvai pasirinkti, kaip elgsimės džiaugsmingame arba tragiškame istorijos likime. M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais kabėjo virš mūsų galvų ta amžinoji dvilypė egzistencijos galimybė: šviesos arba tamsumos, optimizmo arba nihilizmo, Gyvybės arba Mirties kultūros pasauliai; palaimingas žingsnis į ateitį – į laisvą tėvynę arba tragiška mūsų idėjų ir darbų sunaikinimo pastanga, atgal į stalinistinės socialinės tikrovės naktį. Niekas nežinojo, kaip baigsis Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vedamas žingsniavimas Nepriklausomybės link, tačiau vis tiek visi geros valios žmonės vienas kitam padavė ranką ir žengė į priekį – į laisvės ir tiesos pasaulį. Dvasiškai gyvas žmogus net ir negalėtų kitaip elgtis, nes širdis iš prigimties trokšta gėrio, šviesos ir gražiausios kūrybos. Ateitininkija, ačiū Tau, Viešpatie, tiesiog žydėjo šitokia dvasia Atgimimo metais.
Humanistinės pasaulėžiūros vertinime (kaip dažnai išreiškiama Dikenso romanų pasaulėžiūroje) žmonės gali būti laimingi tiktai laimės ir ramybės mieste (Dikenso romane tai buvo Londonas), o chaose skęstančiame mieste (romane tai buvo Paryžius didžiojoje savo XVIII a. revoliucijoje) galėjo būti tiktai skurdas, mizerija ir mirtis. Todėl Dickens‘as aprašydamas šį Europos istorijos laikotarpį, pradeda sakiniu, kuris tapęs vienas žymiausių įžanginių sakinių anglų literatūroje: "Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai." Niekas negalėtų nesutikti su tuo, kad tikrai „geriausi laikai“ būtų tie, kurie išgyventi laisvoje žemėje (ar tai Londone, ar Lietuvoje), o „blogiausieji laikai“ būtų vergystės ir destrukcijos žemėje (ar tai Paryžiuje, ar pavergtoje tėvynėje). Tačiau, žvelgdami į istoriją ir ateitį Evangelijos šviesoje, net ir pavergtoje ir skriaudų kupinoje visuomenėje žmonės turi galimybę tikėti, kad „blogieji laikai“ gali būti ir „palaimingi laikai“. Tai yra tokia fundamentali krikščioniškosios pasaulėžiūros tiesa, kad neišpažindamas šios tiesos savo gyvenimu, joks žmogus negali savęs vadinti tikrai nuoširdžiu krikščionimi. Sąvoka apie „palaimingą“ skausmo patirtį reikšminga tiktai tikėjimo šviesoje, o sekuliarinio humanizmo supratimu, deja, tai gali būti tik „blogiausieji laikai“. Štai kodėl netgi nežinodami, ar sulauksime Lietuvos laisvės ir blogio imperijos subyrėjimo, buvome palaiminti džiaugsmingu nusiteikimu „nežiūrint, kur istorijos ateitis mus veda, esame laimingi šiandien, galėdami daryti tai, kas gera ir kilnu, t.y. dalyvauti ateitininkijos atkūrime Lietuvoje“.
O jeigu Lietuva nebūtų tapusi laisva 1990 m.? Nors baisu apie tai net pagalvoti, tačiau tokia galimybė tikrai buvo, nes blogio jėgos visokiausiais būdais stengėsi išsaugoti net ir supuvusios sovietijos gyvybę (tai aiškiai patyrėmė 1991 m. sausio 13 d.). Pagal tai, ką išgyvenome Atgimimo laikotarpiu prieš 20 metų, šventai tikiu, kad Ateities šeima būtų išlikusi kaip šviesos jėga, kurioje būtų saugojama Šv. Viltis (Spe Salvi) ir visa tai, kas dvasiškai kilnu, iki tų dienų, kada „išmelsime prarastos tėvynės sugrąžinimą“. (Man poetas Maironis labai patinka, bet jis nebuvo teisus, pranašaudamas „kas tėvynę praras, / Antros neišmels apgailėjęs.“) Net ir vergijoje būtume sakę – „tai buvo palaimingiausieji laikai“, būdami šventai įsitikinę, kad jokia išorinė jėga – nei sovietiška, nei „tuštybių tuštybės“ kupina nudvasinta liberalizmo aplinka – nebūtų pajėgusi iš mūsų širdžių išplėšti visa tai, kuo alsuojame Evangelijos dvasioje. Tai nėra tuščias idealizmas, nes turime tiek praturtinančių ir drąsinančių tikrovės įrodymų, kad tai esminė tiesa, kurios joks reliatyvizmas negalėtų paneigti: partizanų didvyriškumas, LKB kronikos epocha, išeivijos lietuvių auksinis amžius. Sunkiausiomis aplinkybėmis mes tiek daug kartų patyrėmė, kad tai buvo „nuostabiausieji laikai“. Griždami prie „Dviejų miestų“ analogijos (palyginimo), mes tikime, kad būdami „Ateities“ sąjūdžio abiturientai mes esame pasiruošę statyti gražiausią Dievo miestą ne tik „harmoningame Londone“, bet taip pat ir „degančiame Paryžiuje“. Tai yra Kristaus gyvybės dovana mumyse, o „siekdami visa atnaujinti Kristuje!”, mes gyvename kitaip negu sekuliarinio pasaulio piliečiai. Mes matome „nuostabiausių laikų, palaimingiausių laikų“ potencialą bet kuriuose savo gyvenimo (ir tautinės šeimos) kelionės epizoduose. Švęsdami 20 metų Ateities atkūrimo jubiliejaus šventę, besiruošdami 100 metų sąjūdžio gimtadieniui, atnaujinkime šią nuotaiką savo širdyse – o dar svarbiau: kur tik galime liudykime ir dalykimės šia džiaugsmo ir vilties nuotaika su gyvenimo kelionės bendrakeleiviais. Brangieji idėjos draugai, atsidėkodami Viešpačiui, kad mums tiek daug buvo ir yra dovanuota, atnaujinkime ryžtą nuolatos kurti ir atnaujinti „nuostabiausius laikus, palaimingiausius laikus“ šiandien ir dabar laisvoje tėvynėje.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.10
