Prisiminkime
Plyksniai ateitin – vardan Lietuvos
Stanislovas Poniškaitis
Vincą Natkevičių prisimenant (1918-1999)
Šiemet sukako dešimt metų nuo lituanisto, pedagogo, literatūros tyrinėtojo, filosofijos žinovo, veiklaus ateitininko, egzodo lietuvių visuomenininko ir uolaus lietuvybės puoselėtojo tarp tautiečių, kurie dėl sovietinio teroro grėsmės buvo atsidūrę svetur, Vinco Natkevičiaus mirties.
Vincas Natkevičius gimė 1918 m. lapkričio 6 d. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio valsčiuje ir apskrityje. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos ir Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetuose lituanistiką ir filosofiją (1938–1942), Tiubingeno universitete – filosofiją ir sociologiją (1945–1949). Už mokslinį darbą apie simpatiją ir meilę Makso Šėlerio (Max Scheler) filosofijoje V. Natkevičius Tiubingeno universitete įgijo magistro laipsnį. Dėl sovietinės okupacijos 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, ten praleido visą likusį savo gyvenimą, dirbo pedagoginį darbą, aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje veikloje, puoselėjo lietuvybę ir krikščioniškąsias vertybes. Mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, 1967–1980 m. buvo šios gimnazijos direktorius. V. Natkevičiaus dėka ši gimnazija tapo ne tik rimta švietimo įstaiga, bet ir vienu ryškiausių lietuvybės židinių visoje Europoje. Nuo 1973 metų du dešimtmečius dėstė lietuvių kalbą ir vedė lituanistikos seminarą Frankfurto prie Maino universitete. Iš V. Natkevičiaus lūpų apie Lietuvą, lietuvių kultūrą ir kalbą sužinojo daug kitataučių.
Dar Vilkaviškio gimnazijoje susipažinęs su vieno iš ateitininkijos vadų – Stasio Šalkauskio – darbais, V. Natkevičius visą gyvenimą buvo uolus ateitininkas, šios bendrijos veiklos organizatorius, ištikimas jos pasaulėžiūrai ir idealams, svariai prisidėjo prie organizacijos atkūrimo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Sielojosi dėl visų reikalų, susijusių su Lietuvos laisvės byla ir atgautos nepriklausomybės įtvirtinimu.
Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, V. Natkevičius buvo universitetinio išsilavinimo humanitaras, jungęs dėmesį filosofijai, literatūrai, pedagogikai, politikai, atkakliai dirbęs dėl Lietuvos, gynęs patriotizmo idėją ir saugojęs patrioto garbę.
V. Natkevičius mirė 1999 m. birželio 25 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Šių metų birželio 26 d. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos Kauno vienuoliniuose namuose buvo surengtas vakaras Vinco Natkevičiaus atminimui jo mirties dešimtųjų metinių proga.
Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, jas vienuolyno koplyčioje koncelebravo Vilkaviškio vyskupijos generalinis vikaras mons. Arūnas Poniškaitis ir Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapijos altaristas mons. Kazimieras Senkus. Sakydamas homiliją draugėn susibūrusiems V. Natkevičiaus artimiesiems, draugams bei pažįstamiems mons. A. Poniškaitis pirmiausia atkreipė dėmesį į tos dienos Evangelijos skaitinyje pabrėžtą Kristaus – žmogumi tapusio Dievo – žodžio galią gydant raupsuotąjį (žr. Mt 8, 1–4). V. Natkevičiaus veiklos pagrindinis įrankis taip pat buvo žodis: ir rašytiniu, ir sakytiniu žodžiu jis skleidė lietuvišką dvasią ir pamatines vertybes – tiesą, gėrį ir grožį. V. Natkevičiaus žodis buvo įtaigus, raiškus, persmelktas krikščioniškosios pasaulėžiūros ir, antra vertus, pasižymintis kritikos bei tolerancijos derme. Jo laikysena duoda ir nūdien aktualų pasaulėžiūros tvirtumo, principų nuoseklumo, įsipareigojimo savo tautai ir jos gyvybingumui pavyzdį. Šv. Mišių už V. Natkevičių intenciją mons. A. Poniškaitis ragino sieti su malda už visus tautiečius, kurie savo darbais garsina Lietuvą svetur.
Po šv. Mišių vienuolyno salėje prisiminimais apie V. Natkevičių dalijosi ilgametis Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjas Vingaudas Jonas Damijonaitis, Lietuvos verslo paramos agentūros atstovas ryšiams su visuomene, nuolatinis interneto dienraščio Balsas.lt apžvalgininkas, Verslo žinių priedo Savaitgalis autorius Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Lietuvių katalikų mokslo akademijos puoselėtojas dr. Mindaugas Bloznelis ir poeto, žymaus kultūros veikėjo Vaidoto Daunio žmona Raimonda Daunienė.
V. J. Damijonaitis prisiminė V. Natkevičių kaip savo lietuvių kalbos mokytoją Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde. Gimnazistams nuostabą kėlė tai, kad V. Natkevičius ateidavo į klasę nešinas vien dienynu. Jo išprusimas kėlė didžiulę pagarbą. Nors mokiniai iš pradžių pristigdavę drąsos kreiptis į V. Natkevičių kokiu nors klausimu, vis dėlto greitai įsitikino, kad jų mokytojas yra atviras ir dėmesingas jų poreikiams bei lūkesčiams. V. Natkevičius mielai bendraudavo su gimnazistais ir po pamokų, duodavo jiems vertingų patarimų, kai reikėdavo rasti išeitį iš keblios padėties. Pavyzdžiui, kartą katalikams piktinantis dėl evangelikų liuteronų pastabos, jog katalikai bažnyčiose gieda Liuterio sukurtas giesmes, V. Natkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad Liuteris iš pradžių buvo katalikų kunigas ir būtent tuo metu jo parašytos giesmės skamba katalikų bažnyčiose. Pasak V. J. Damijonaičio, įtampa atlėgusi ir skirtingų konfesijų atstovams pasidarė lengviau kalbėtis. V. Natkevičiaus įžvalgos dažnai padėdavo išvengti sankirčių ir nereikalingų ginčų, jis mokė bendrauti su įvairių pažiūrų atstovais, nesumenkinant kitaip mąstančių žmonių ir neišsižadant savo nuostatų.
Remdamasis asmenine pažintimi V. Natkevičiaus asmenybę ypač sodriai atskleidė V. Valiušaitis. Tiesus, guvaus žvilgsnio, greitos orientacijos, energingų judesių, bet elegantiškos laikysenos vyras, visai nepanašus į septyniasdešimtmetį, atrodė bent dešimtmečiu jaunesnis; jo lietuvių kalbos tartis ne tik nerodė jokių vokiečių kalbos įtakos požymių, bet ir melodingai skambėjo suvalkiečių tarme. Taip apibūdinęs pirmojo susitikimo su V. Natkevičiumi Vokietijoje 1989 metų sausį įspūdžius, V. Valiušaitis papasakojo apie dešimtmetį trukusį jųdviejų bendravimą. V. Natkevičius domėjosi viskuo, kas vyko anuometinėje laisvės ir nepriklausomybės siekiančioje Tėvynėje ir kaip klostėsi tarptautinės tų įvykių aplinkybės (LKP ir TSKP skyrybos; vokiečių būgštavimai dėl Pabaltijo kraštų nepriklausomybės bylos įtakos M. Gorbačiovo politiniam likimui, su kuriuo buvo siejama Vakarų santykių su Maskva kokybė; galimi tarptautiniai Vokietijos susivienijimo padariniai ir kt.). V. Valiušaitis citavo V. Natkevičiaus laiškus, kuriuose reiškiami lūkesčiai, viltys, nerimas ir nusivylimas, dviprasmiški įspūdžiai 1989 m. apsilankius Lietuvoje po 45 metų gyvenimo užsienyje. Paviešėjęs ne tik Vilniuje bei Kaune, bet ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose, V. Natkevičius rašė: ,,Po Lietuvos kurį laiką buvau gavęs lyg šlapiu skuduru per galvą: ir liūdau, ir kartais džiaugiausi.“ Liūdesį V. Natkevičiui kėlė tai, ,,kiek komunistai iš tikrųjų pakeitė kraštovaizdį ir gamtą...“ Slogų įspūdį padarė apytuštės miestelių maisto krautuvių lentynos, valgyklų aplinka; nemaloniai stebėjosi sutikęs jauną Kauno politechnikos instituto dėstytoją, kuris dėl ,,padoresnio“ pragyvenimo buvo priverstas savaitgaliais uždarbiauti kaip taksistas savo suklerusiu automobiliu, ir gydytojus, kurie atsisakė savo profesijos ir geriau gyvena ,,megzdami striukes“. Lietuvoje patirtus įspūdžius susitikime su rašytojais ir žurnalistais Kaune V. Natkevičius apibendrino žodžiais iš Balio Sruogos dramos ,,Kazimieras Sapiega: ,,O nelaimingoji tauta manoji, liūdnų smūtkelių raudanti giria!..“
V. Natkevičiui rūpėjo demokratijos ir tolerancijos ugdymas Lietuvoje. Būdamas krikščionis intelektualas, jis skleidė ir darnaus skirtingų pasaulėžiūrų žmonių sambūvio idėją. Kaip pedagogas jis žavėjosi Kanados ir Olandijos švietimo modeliu: valstybės valdžia atskiroms pasaulėžiūrinėms grupėms yra pavedusi švietimo ir auklėjimo reikalus, remia tų grupių mokyklas, kurios veikia savarankiškai, o Švietimo ministerija atlieka tik bendrąją mokslo priežiūrą. Antra vertus, V. Natkevičius manė, kad kultūros negalima atiduoti ,,laisvosios rinkos siautuliui“. Demokratijos idėjas būtų galėjęs skelbti Lietuvoje, tik savo amžių laikė rimta kliūtimi imtis tokių žygių. ,,Kartais ima smarkus noras būti Lietuvoje, – rašė V. Natkevičius laiške V. Valiušaičiui. – Jei būčiau jaunesnis, tikrai visa čia mesčiau ir važiuočiau į Vilnių ar Kauną <...> Aš pats galėčiau ,,lipti ant bačkos“ ir pabilti šviesuoliams ir ,,prastuoliams“, tik jau jaučiuosi per senas, tam reikėtų 40–60 metų žmonių.“ Turį imtis iniciatyvos ,,energingi ir išmintingi politikai“.
V. Natkevičius įdėmiai sekė lietuvių literatūros (ypač prozos) raidą ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Iš tėvynėje rašiusiųjų autorių mėgo Romualdą Granauską, o tarp išeivijos prozininkų išskyrė Vincą Ramoną kaip tobulo impresionistinio stiliaus kūrėją (romanas ,,Kryžiai“). Labai vertino Joną Grinių kaip literatūros kritiką, parašė apie jį monografiją. Mėgo A. Maceinos filosofiją ir jo poeziją, išleistą Antano Jasmanto slapyvardžiu. Yra nagrinėjęs Donelaičio, Vaižganto, Maironio, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, P. Orintaitės, A. Vaičiulaičio, J. Baltrušaičio, J. Aisčio ir kitų lietuvių autorių kūrybą. Rašė straipsnius Niujorke leistam kultūros žurnalui ,,Aidai“, Čikagos dienraščio „Draugas“ kultūros priedui, Kanados lietuvių savaitraščiui „Tėviškės žiburiai“ ir kitiems išeivių leidiniams, dažniausiai krikščioniškosios ar ateitininkiškosios pakraipos.
Kaip literatūrologas V. Natkevičius būdavo linkęs duoti atkirtį neobjektyviai, šališkai literatūros kritikai, o jei ji būdavo susijusi su jo gerai pažįstamų ir pamėgtų kūrėjų darbais, reaguodavo net ir nelabai rinkdamas žodžius. Antra vertus, savo paties mėgstamus autorius vertino objektyviai, nevengdamas jų atžvilgiu kritikos, jeigu būdavo tam pagrindo. Pavyzdžiui, apibendrindamas savo monografiją apie J. Grinių, V. Natkevičius rašė laiške V. Valiušaičiui: „Monografijoje vedama mintis, kad negalima kritikoj vadovautis pasaulėžiūra: ir nihilistai rašytojai nėra tokiais absoliučiai, nes ir jie rašo dėl grožio, nors tą grožį matytų kitur nei katalikai. Žodžiu, ten yra „neįprastų“ minčių, nes Grinius, kaip to lauktų katalikai, nėra iškeliamas į padanges, bijantis bet kokių priekaištų jam.“ L. Mockūno sudarytoje išeivijos literatūros kritikos rinktinėje „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989 m.) neradęs pagrindinių krikščioniškosios pasaulėžiūros autorių, V. Natkevičius rašė: „Tai literatūrinis skandalas, kuris nė kiek ne mažesnis už tą, kurį sukėlė Griniaus užmojis nihilistą ir antimoralistą A. Škėmą neįsileisti į lietuvių literatūrą...“
V. Valiušaitis prisiminė, kaip paskutiniais mėnesiais iki mirties kiekvieną penktadienį dešimtą valandą vakaro V. Natkevičius jam skambindavęs telefonu. Net ir rimtai sirgdamas domėjosi Lietuvos įvykiais, politinėmis ir ekonominėmis aktualijomis. Apie mirtį nekalbėdavo, nors buvo jaučiama, kad sveikata silpnėja. V. Natkevičiaus gyvybė užgeso tuo metu, kai Anykščiuose vyko VIII „Į laisvę“ fondo studijų savaitė, kuri reiškė į Lietuvą perkeltą paties V. Natkevičiaus ir kitų jo bendraminčių puoselėtą Europos Lietuviškųjų studijų savaičių tradiciją.
Dr. Mindaugas Bloznelis apžvelgė V. Natkevičiaus veiklą ateitininkų organizacijoje. Jau mokydamasis Vilkaviškio gimnazijoje Vincas įsitraukė į tuo metu uždraustą moksleivių ateitininkų veiklą. Baigęs gimnaziją ir 1938 m. įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti literatūros ir filosofijos, tapo Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybos nariu, o 1939 m. – jos pirmininku. 1940–1941 m. vadovavo studentų ateitininkų Vytauto klubui. Sovietinės okupacijos metais ateitininkų veikla buvo uždrausta, organizacijos vadovai suiminėjami. Ateitininkai rėmė pasipriešinimo sąjūdį, jų akademinis jaunimas aktyviai dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. V. Natkevičius dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikloje, o vokiečiams jį uždarius – Lietuvių fronte (LF). Kaip prisimena Juozas Prapuolenis, tuo metu spausdinęs nelegalų Lietuvių fronto biuletenį, šiam leidiniui rašydavo ir V. Natkevičius.
1943 m. kovo mėn. dėl SS legiono boikoto vokiečiams uždarius Lietuvos universitetus, V. Natkevičius imasi redaguoti pogrindinį laikraštį, pats rašo straipsnius, atlieka įvairias pasipriešinimo naciams užduotis. Be to, dar dėsto literatūrą Kauno ir Alytaus gimnazijose. Anuomet buvę Alytaus gimnazijos mokiniai prisimena, kad jų mokytojas V. Natkevičius aktyviai dalyvavo gimnazijos ateitininkų ir Lietuvių fronto veikloje.
Ir pasitraukęs iš Lietuvos V. Natkevičius liko ištikimas ateitininkų idealams ir 1945 m. Vokietijoje pradėjo telkti moksleivius ateitininkus. Tų metų spalio mėn. buvo sušauktas įsikūrusių kuopų įgaliotinių suvažiavimas, kuris V. Natkevičių išrinko sąjungos pirmininku. 1946–1949 m. V. Natkevičius ėjo Ateitininkų federacijos generalinio sekretoriaus pareigas, 1952 m. įsijungė į rezistencinį Lietuvių fronto bičiulių sąjūdį, 1953–1955 m. buvo šio sąjūdžio vicepirmininku, nuo 1958 metų redagavo sąjūdžio biuletenį. Atsidavęs lietuvybės puoselėjimui, V. Natkevičius buvo vienas iš aktyviausių Lietuviškųjų studijų savaičių organizatorių, moderatorių ir paskaitininkų.
M. Bloznelis pažymėjo, kad asmeniškai jį V. Natkevičiaus pavyzdys paskatino apsispręsti rinktis kultūrinę veiklą, krikščioniškųjų vertybių sklaidą; be to, V. Natkevičius padėjo Lietuvoje atsiskleisti ne vienam ir jaunosios kartos intelektualui (pavyzdžiui Vaidotui Dauniui).
Atminimo vakare dalyvavusi Vaidoto Daunio žmona Raimonda prisiminė, kokie vertingi būdavo V. Natkevičiaus pokalbiai su jos vyru. Jai anuomet ,,ištrūkti“ iš gausios šeimoje augusių mažamečių vaikų apsupties ir būti tokių kultūros žmonių ,,aukštojo pilotažo“ liudytoja buvo didžiulė dovana, nes tie pokalbiai būdavo susiję su kūryba, menu ir apskritai viskuo, kas žmogų daro žmogumi. R. Daunienės atmintyje V. Natkevičius išlikęs kaip labai šviesus žmogus, kalbėjęs daininga suvalkiečių tarme, vaizdžiai ir taisyklingai. Gražią lietuvių kalbą išlaikiusi ir Vinco žmona Irena. Tai didžiulis turtas, kuriuo pasižymi nedažnas lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, – išpuoselėta, skaidri, nesuteršta svetimybėmis gimtoji kalba.
V. Natkevičiaus žmona Irena padėkojo visiems atminimo vakaro dalyviams ir pakvietė pabendrauti prie vaišių stalo. Čia ir toliau buvo dalijamasi prisiminimais, tarp kurių nuskambėjo žodžiai: ,,Viešpatie, leisk būti žvake, kad sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems.“ V. Natkevičius buvo tikras šviesulys. Jo žodžiai ir darbai yra ir plyksniai ateitin – būtent tokiais žodžiais yra pavadinta 2002 m. ,,Aidų“ leidyklos išleista knyga, į kurią sudėta svarbiausia dalis to, kas parašyta V. Natkevičiaus – V. Daujotytės žodžiais tariant, nepriklausomybės amžininko, mokytojo, patrioto, žodžio darbininko, žmogaus, palikusio gražiausią atminimą artimųjų, bendražygių, mokinių, pažinojusiųjų širdyse.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
