Prisiminkime
Nepamirštamas kapelionas
Doc. dr. Vytautas Skuodis
1941 metais baigęs pradžios mokyklos penktą skyrių, įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmą klasę. Laikai buvo neramūs, bet labai įdomūs. Šiek tiek daugiau kaip prieš du mėnesius prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas nutraukė didelę baimę sukėlusius Lietuvos gyventojų masinius trėmimus į Sibirą. Lietuva užimta vokiečių kariuomenės. Tačiau įdomiausia – mokslai gimnazijoje ir jos aplinka! Pradžios mokykloje turėdavome tik vieną mokytoją, o dabar kiekvieną`dieną pamokas veda net keli mokytojai! Vėl prasidėjo tikybos pamokos, kurių 1940/1941 mokslo metais pradžios mokykloje jau nebeturėjome. Sovietinė valdžia jas panaikino. Tačiau kartą per savaitę vakarais rinkdavomės į bažnyčios kriptą, kurioje mus mokė bažnyčios vikaras Titas Narbutas.
Dabar gimnazijoje į pirmąją tikybos pamoką mūsų klasėje atėjo neaukšto ūgio, liesas, suvargusio veido, akiniuotas, aukštyn sušukuotais retokais šateno plaukais dar apyjaunis kunigėlis. Tai buvo Alfonsas Sušinskas. Kažkas iš mūsų jau buvo girdėjęs, kad tai prieš karą išleistos knygos „Maršas jaunystei“ autorius.
Tą prieškarinio jaunimo labai vertintą knygą gerokai vėliau man pavyko įsigyti. Ją iš karto su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau. Dar vėliau, jau baigęs visus mokslus, sužinojau, kad kunigas Alfonsas Sušinskas po įšventinimo kunigu 1934 metais buvo paskirtas dirbti vikaru Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Jam taip pat buvo pavestos Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriaus pareigos. Jis buvo Ateitininkų ir Pavasarininkų draugijų vadovas. Priklausydamas kitai parapijai mieste ir būdamas vaikas, viso to tada nežinojau.
Dabar pirmoje gimnazijos klasėje kunigas A. Sušinskas pradėjo mus mokyti Šventojo Rašto Senojo Testamento dalykus pagal kun. Jono Marcinkaus vadovėlį „Katalikų tikybos kursas“, skirtą mums – pirmajai reformuotai gimnazijos klasei. Tą vadovėlį, išleistą 1938 metais, mums visiems parūpino pats kapelionas.
Tie pasakojimai ir jų interpretacija mums buvo įdomūs, nors nemažai jų jau žinojome iš kunigo K. Žitkaus tikybos vadovėlių, iš kurių mokėmės mokykloje dar nepriklausomoje Lietuvoje. Tiesa, dabar tie Senojo Testamento pasakojimai platesni ir išsamesni.
Iš pradžių mes dar nežinojome, kad mūsų labai paprastas, kuklus ir su mumis nuoširdus kapelionas vos prieš tris mėnesius dar buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kalinys, kuris su kitais kaliniais būtų buvęs sušaudytas. Tačiau bėgantys čekistai nesuspėjo tą nusikaltimą įvykdyti. Kai laikraštis „Panevėžio balsas“ pradėjo tęsiniais spausdinti Alfos Sušinsko atsiminimus, pavadintus „Gyvenimas mirtyje“, jau žinojome, kad jis sovietams okupavus Lietuvą buvo suimtas, žiauriai tardytas ir net kankintas.
Laikraštyje perskaitę dalį šiurpių jo pasakojimų su nuoroda pabaigoje „Bus daugiau“ ar „Tęsinys sekančiame numeryje“, mes labai nekantraudavome sužinoti, kaipgi buvo toliau? Skatinami smalsumo, to tęsinio pradėjome klausinėti mūsų kapeliono. Mus stebino ir tai, kad nors laikraštis jau spausdina tuos mūsų kapeliono atsiminimus, tačiau jis juos dar teberašo. Patenkindamas mūsų smalsumą, jis pradėjo mums skaityti to rašinio ką tik parašytas dalis, kurių laikraštis dar nebuvo išspausdinęs.
Tikybos pamokų pradžioje kartu su kapelionu gilindavomės į Senojo Testamento istorijas, o antroje pamokos dalyje, kurios nekantriai laukdavome, kapelionas skaitydavo tai, ko laikraštyje dar nebuvo. Prasidėjus tai laukiamai pamokos daliai, pirmame suole sėdintys mokiniai jį užleisdavo kapelionui. Atsisėdęs ant suolo stalo veidu į mus, kojas pastatęs ant suolo sėdimos dalies, jis pradėdavo skaityti. Skaitydavo kukliai, tačiau išraiškingai, tarsi ne jis būtų autorius. Jam skaitant mes godžiai „rydavome“ kiekvieną jo žodį. Daug sovietinio teroro ir genocido faktų mes jau žinojome, tačiau dabar pirmą kartą girdime sovietinio politinio kalinio, ir dar kunigo, šiurpius pasakojimus, kurie mums darė stulbinantį įspūdį.
Mums pabaigus pirmą gimnazijos klasę, vėl įvyko Lietuvos mokyklų reforma. 1942/1943 mokslo metus pradėjome jau trečioje klasėje. Toks šuolis, praleidžiant antrą klasę, mums labai patiko, tačiau labai nusiminėme praradę mūsų pamiltą kapelioną Alfonsą Sušinską. Jis perėjo dirbti į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Taip pat buvo paskirtas Panevėžio kalėjimo kapelionu.
Tačiau aš ir toliau turėjau laimę su kunigu Alfonsu Sušinsku arčiau susipažinti Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurioje jis anksti rytais aukodavo šv. Mišias. Tose Mišiose aš patarnaudavau kaip ministrantas. Jis šv. Mišias aukodavo dešiniojoje bažnyčios navoje, prie Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi altoriaus. Mišias kun. A. Sušinskas laikydavo greitai, o tai man labai patikdavo. Tai ne emeritas prelatas Juozas Gražys, kurio aukojamos mišios užtrukdavo du ar net tris kartus ilgiau. Prelatui nebuvo kur skubėti. O kunigui A. Sušinskui reikėjo skubėti į kitą darbą – gimnazijoje arba kalėjime. Tačiau, nors ir skubėdamas, jis šv. Mišias aukodavo labai susikaupęs. Jos būdavo tikrai dvasingos.
Kartą kun. A. Sušinskas po savo Mišių pakvietė mane kartu su juo eiti į jo butą. Jis gyveno M. Tiškevičiaus gatvėje, šalia bažnyčios. Jo butas buvo gydytojo Gudelio namų antrame aukšte. Savo bute jis nieko manęs neklausinėjo. Atrodė, kad taip pat skubėdamas man padavė daug mokyklinių sąsiuvinių ir plieninių plunksnų rašyti rašalu. Tada niekur tų mokslui skirtų priemonių nusipirkti nebuvo galima. Per trimestrą keletą sąsiuvinių gimnazijoje gaudavome tik rašomiesiems darbams. Pamokų užrašams „sąsiuvinius“ pasidarydavome patys. Tai būdavo įvairių įstaigų gimnazijai atiduoti nereikalingi blankai, kuriuos mums reikėdavo tik susisiūti siūlais.
Frontui priartėjus iš Rytų, kunigas Alfonsas Sušinskas pasitraukė į Vakarus. Jeigu jis būtų pasilikęs Lietuvoje, būtų neišvengęs suėmimo ir gal pačios aukščiausios bausmės. Dabar jį būtų apkaltinę ir už jo paskelbtus spaudoje atsiminimus „Gyvenimas mirtyje“. Jie jau buvo rengiami išleisti knygos pavidalu, tačiau nebesuspėta.
Jeigu Lietuvos didžiosiose bibliotekose dar yra išlikusių laikraščio „Panevėžio balsas‘ 1941/1942 metų komplektų, labai reikėtų, kad tie šiurpūs kunigo Alfonso Sušinsko atsiminimai būtų išleisti. Juos, kaip ir ankstyvesnius savo paskelbtus darbus, jis pasirašė kaip Alfa Sušinskas.
Jo knyga „Maršas jaunystei“ buvo išleista Kaune 1938 metais. Ji tada Lietuvoje susilaukė didžiulio jaunimo dėmesio. Jos išleidimas buvo pakartotas 1957 metais Amerikoje. Jei toji knyga būtų dar kartą išleista Lietuvoje, ji būtų labai aktuali ir mūsų dienų jaunimui.
Surinkus visus kunigo Alfonso Sušinsko darbus, paskelbtus prieškarinėje, karo metų ir emigracinėje spaudoje, galėtų būti išleistas ir jo raštų rinkinys. Taip į Lietuvą vėl sugrįžtų nepamirštamas kapelionas ir jaunimo draugas Alfonsas Sušinskas.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.2
