Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Įspūdžiai

Vieną balandžio mėnesio dieną grupė lietuvių piligrimų išsiruošė kelionei po Graikiją – apaštalo Pauliaus antrosios kelionės pėdomis. Ši piligriminė kelionė šv. Pauliaus metais  buvo skirta prisiliesti prie didžiojo Tautų Apaštalo gyvenimo. Po kelių valandų skrydžio – mes jau Atėnuose!

Atėnai – Vakarų civilizacijos širdis

Į Atėnus atskridome Atvelykio savaitę, tuo metu Graikijoje buvo švenčiamas stačiatikių Didysis penktadienis, mieste jautėsi priešvelykinės nuotaikos. Jau oro uoste mus pasitiko rusiškai kalbantis gidas Petros, kurį greitai praminėme Petriuku. Po trumpos ekskursijos mieste sugrįžome į viešbutį ir ten visi susitelkėme eucharistinei padėkos maldai. Kun. Vaidas pasakė įdomią mintį, jog simboliška yra tai, kad Atėnuose esame velykiniu laikotarpiu, nes būtent Prisikėlimo idėja sukėlė didžiausią atėniečių pasipriešinimą, pasibaigusį apaštalo Pauliaus išvarymu iš miesto. Ir šiandien Prisikėlimas yra pagrindinė krikščionybės žinia. Kaip Paulius rašė, jei Kristus neprisikėlė ir mes vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (plg. 1 Kor 15, 19). Vakare išėję pasivaikščioti po miestą, buvome nustebinti daugybės jaunų žmonių ir šeimų, dalyvaujančių procesijose Plakoje (senamiestyje). Jautėsi, kad šiandien graikams Velykos, ne taip kaip  prieš du tūkstančius metų atėniečiams, yra svarbiausia religinė šventė.

Kitos dienos rytą išvažiavome į ekskursiją po Atėnus. Nuostabu buvo girdėti graikiškus žodžius, kuriuos be didelių pastangų buvo galima atpažinti: panorama, katedra, stadionas ir kt.. Gidas aiškino, kad žodis „liturgija“ reiškia tarnystę, o „evcharisto“ (gr. εὐχαριστῶ) – dėkojimą. Beje, pastarąjį žodį, kuris atitinka lietuvišką „ačiū“, girdėjome visur, todėl labai greitai jį išmokome, juolab kad jis mums priminė tikrąją Eucharistijos reikšmę. Vienas pirmųjų mūsų ekskursijos „taikinių“ buvo Atėnų Agora (antikinė turgaus aikštė) ir Areopago kalva, kur lankėsi Paulius ir kur jis kalbėjo atėniečiams apie naująjį tikėjimą ir Prisikėlimą. Apaštalų darbuose Lukas rašo, kad atvykęs į Atėnus Paulius visų pirma nuėjo į Agorą, kur buvo antikinių Atėnų miesto centras su daugybe įvairių šventyklų ir net šventykla „nežinomam dievui“, todėl dėl tokios stabmeldystės Paulius tiesiog „netvėrė apmaudu“ (Apd 17, 16).

Ir šiandien Agoros griuvėsiai mena Pauliaus matytą miesto centrą su daugybe religinių ir kultūrinių statinių. Agoroje gana gerai išsilaikęs net odeonas – antikinė filharmonija. Būtent čia, Agoroje, atėniečiai leisdavo savo laiką bendraudami, klausydami įvairių pasakojimų, politinių ginčų, muzikos kūrinių. Būtent čia Paulius pradėjo Gerosios Naujienos skelbimą. Be abejonės, Paulius buvo užlipęs ir į Akropolį (gr. miestas ant kalvos) ir grožėjosi Partenono, Atėnės ir Erechtejono šventyklomis (pastatytomis dar V a. pr. K), kurios ir dabar šių laikų žmogui kelia nuostabą. Išgirdę Pauliaus skelbiamą naująjį mokslą, kai kurie Atėnų filosofai, visų pirma stoikai ir epikūrininkai, puolė su juo ginčytis, nes jų dievas (ar dievai) buvo toli nuo žmogaus ir jais nesirūpino. Maža to, graikų filosofų dievas paklūsta būtinybei ir visagaliam likimui, todėl antikinėje filosofijoje nebuvo vietos Vilčiai, kurią liudija Kristaus Prisikėlimas ir apie kurią taip karštai kalbėjo Paulius. Taigi, nepaisydami ginčo tarp graikų filosofų ir Pauliaus, jie pakvietė jį pasidalyti savo mokymu ne tik Agoroje, bet užlipti ir ant Areopago kalvos, kur rinkdavosi Areopago nariai, kalbant šiuolaikiniais terminais – aukščiausiasis tuometinis Atėnų politinis organas, prilygstantis šiuolaikiniam parlamentui ir aukščiausiajam teismui. Būtent čia, ant Arėjo kalvos, Areopagas priiminėdavo įstatymus ir svarbiausius teisminius sprendimus. Paulius nesutriko ir Atėnų aristokratams pradėjo skelbti monoteistinę religiją, kurios kertinis akmuo yra Kristus, žmogus-Dievas, miręs, bet prisikėlęs. Kaip taikliai pastebi Antanas Rubšys, čia, ant Areopago kalvos, susitiko Atėnai ir Jeruzalė, graikų proto išmintis ir naujosios religijos Viltis[1]. Tačiau, kaip dažnai būna, pasaulio išmintis atmetė Dievo malonę. Išdidiems graikų filosofams, gavusiems geriausią to meto išsilavinimą, pasirodė juokingos iš civilizacijos „užkampio“ atkeliavusio žydo skelbiamos mintys apie Prisikėlimą. Vis dėlto keletas vyrų stojo Pauliaus pusėn, iš jų net vienas Areopago narys – Dionizijas (plg. Apd 17, 32–33). Todėl ir mes, iš pradžių užlipę ant Akropolio ir pasigrožėję išlikusiomis šventyklomis, nuskubėjome ant Areopago kalvos ir, skaitydami Apaštalų darbus, bandėme įsivaizduoti Pauliaus ginčą su Areopago nariais.

Korinte – pirmąją stačiatikių Velykų dieną

Velykų sekmadienį po pusryčių sėdome į autobusą ir atsisveikinome su Atėnais bei Atikos pusiasaliu ir išvažiavome į Peloponeso pusiasalį. Tiesa, Peloponesą dėl XIX amžiaus pabaigos iškasto Korinto kanalo galima vadinti sala, tačiau taip jo niekas nevadina, nes per Korinto įlanką Peloponesą tiltas jungia su Atikos pusiasaliu, o šalia Patros – tiltas jungia su Vidurio Graikijos regionu. Trumpam sustojome pasižiūrėti į garsųjį Korinto kanalą ir, smagiai vežami iš Gruzijos kilusio autobuso vairuotojo Joanio, išvykome į Korintą, į kurį ir Paulius buvo nuvykęs tiesiai iš Atėnų antrosios savo kelionės metu (plg. Apd 18, 1). Šiuo metu Korintas yra mažas miestelis, kurio gyventojai daugiausia verčiasi turizmu. O Pauliaus laikais Korintas buvo didelis romėniškas miestas su didele Apolono šventykla ir nemaža žydų diaspora, turinčia net sinagogą. Šiuo metu iš antikinio Korinto yra likę tik atkasti miesto dalies Agoros griuvėsiai su grįstomis gatvėmis ir šventyklų kolonomis. Šalia Korinto miesto matosi nemažas kalnas, kuris dėl savo geografinės padėties buvo vadinamas Akrokorintas. Jame buvo viena pagrindinių visoje antikinėje Eladoje meilės deivės Afroditės šventykla. Čia gyveno daugybė šventyklos vestalių, praktikuojančių sakralinę prostituciją, todėl Korintas antikiniame pasaulyje garsėjo savo moraliniu palaidumu.  Agoroje yra ir pakyla (bema), ant kurios pasilipęs Paulius miestelėnams skelbė Gerąją Naujieną.

Paulius Korinte Evangeliją skelbė visų pirma, savo tautiečiams ir tik tada, kai žydai jo nepriėmė, jis persikėlė į „dievobaimingo vyro, vardu Titas Justas, namus“ ir net pusantrų metų pamokslavo pagonims (plg. Apd 18, 7–11). Būtent iš Korinto Paulius, vejamas vietinių žydų,  turėjo trumpam išvykti atgal į Aziją. Tačiau Korinte jis įkūrė gana stiprią krikščionių bendruomenę, kurios daugumą sudarė buvę pagonys. Nenuostabu, kad, rašydamas šio miesto bendruomenei (žr. 1 Kor 13), Paulius sukūrė savo garsųjį Himną meilei, kuriame išaukštino ne Afroditės erotinę, o būtent gailestingąją meilę (gr. agapē). Čia visi prisiminėme pirmąją dabartinio popiežiaus encikliką „Deus caritas est“.

Pasigrožėję antikinio Korinto griuvėsiais, nuvažiavome prie Epidauro – vieno geriausiai išsilaikiusių antikinės Graikijos amfiteatrų.

Patra – apaštalo Andriejaus relikvijų miestas

Antrą stačiatikių Velykų dieną savo kelionę pradėjome aplankę stačiatikių vyrų vienuolyną „Didžioji uola“, kuriame IV a. buvo rasta apaštalo Luko sukurta Marijos su kūdikiu ikona. Laikui bėgant ikona buvo pavadinta Marijos-Kelrodės (gr. Hodigitria) vardu ir paplito po visą pasaulį. Keliaudami po Peloponesą grožėjomės šio pusiasalio gamtos grožiu: kalnais ir slėniais, pilnais tamsiai raudonai žydinčių aguonų. Pagaliau Peloponeso šiaurėje pasiekėme šio regiono sostinę – Patrą, garsėjančią tuo, kad čia gyveno ir buvo nukankintas apaštalo Petro brolis Andriejus, vadinamas „pirmuoju pašauktuoju“. Pasak legendos, Andriejus, panašiai kaip ir Paulius, apaštalavo ne tik Azijoje, bet ir Europoje. Perėjęs Mažąją Aziją, jis nukeliavo į Frankiją, Makedoniją ir priėjo iki Dunojaus upės, perėjo Juodosios jūros krantus, Krymą, pasiekė net dabartinę Ukrainos teritoriją, o grįžęs į Graikiją įkūrė krikščioniškąją bendruomenę būsimajame Konstantinopolyje, kur paliko pirmąjį vyskupą Stachį. Apaštalas Andriejus mirė Patroje kankinio mirtimi ant „X“ raidės formos kryžiaus apie 70 m. Patroje aplankėme olą, kurioje jis gyveno, ir atsigaivinome šaltinėlio vandeniu, kuris, kaip tikima, tenai stebuklingai ištryško. Tada visi nuėjome į visai šalia šios olos pastatytą modernią stačiatikių Šv. Andriejaus bažnyčią su apaštalo relikvijomis. Eucharistijos metu kunigas Vaidas pamoksle paminėjo tai, kad būtent apaštalas Paulius savo laiškuose išpopuliarino žodį „evangelija“. Įdomu, kad jis rašo ne tik „Kristaus evangelija“, bet ir „mano Evangelija“ (Rom 16, 25), taip parodydamas, kad krikščionybė yra egzistencinė religija ir kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenimu turime skelbti pasauliui šią Gerąją Naujieną.

Delfai – antikinės Elados dvasinis-religinis centras

Kitą dieną pavadinome „kultūrine“, nes pagrindinis mūsų tikslas buvo aplankyti Delfus. Delfai – tai antikinės Graikijos dvasinis-religinis centras, nes čia pagal graikų mitus buvo pasaulio centras, arba „bamba“ (gr. omfalos), čia buvo svarbiausia Apolono šventykla ir pranašysčių orakulas, kuriam vadovavo pitija – vyriausia žynė. Į ją dėl pranašysčių kreipdavosi ne tik įvairių helenistinių miestų bei valstybių valdytojai, bet net Egipto ir Azijos šalių valdovai. Pitija sėdėjo ant specialios paaukštintos kėdės ir pranašaudavo, kaip spėjama, apsvaigusi nuo dūmų. Jos pranašystės būdavo eiliuotos ir dažnai dviprasmiškos, todėl jas turėdavo paaiškinti kiti žyniai. Pažymėtina ir tai, kad Delfuose kas ketveri metai vykdavo ir antros pagal svarbą sporto varžybos (po Olimpijos olimpiadų), kurios buvo vadinamos Pitijos vardu. Delfų kraštovaizdis iš tiesų įspūdingas – kalnai ir slėniai. Gana gerai išsilaikę Apolono šventyklos griuvėsiai, amfiteatras, stadionas ir kiti antikiniai objektai. Negalėjau atsistebėti Delfų kraštovaizdžio grožiu ir antikinių Delfų didybe. Nors nėra žinių, kad apaštalas Paulius būtų lankęsis Delfuose, tačiau galima spėti, kad jis vis dėlto galėjo čia užsukti savo kelionės po Graikiją metu, juolab žinant šio miesto religinę svarbą visai antikinei Eladai...

Meteorų vienuolynas

Kitą dieną, važiuodami į šiaurę, pasiekėme Tesalijos regioną ir apsilankėme garsiuosiuose Meteorų („kabančių uolų“) vienuolynuose. Apie Meteorų vienuolynus jau buvo rašyta šių metų „Ateities“ 1 numeryje, todėl tik priminsiu, kad šiuose uolėtuose kalnuose vienuoliai įsikūrė XIV amžiuje. Čia kažkada buvo 23 veikiantys vienuolynai, o dabar beliko tik 6. Statūs kalnai buvo puikus prieglobstis vienuoliams ir nuo turkų okupacijos, ir nuo įvairių plėšikų. Mes aplankėme Megalo Meteoro (arba „Didžiojo Meteoro“) vyrų vienuolyną ir Šv. Stepono moterų vienuolyną. Grožėjomės ne tik įspūdinga gamta, bet ir nuostabiomis vienuolynų freskomis. Įsigiję keletą suvenyrų išvykome į Berėją, pakeliui užsukome į Šv. Proskovijos olą, kur dar prieš krikščionybės pripažinimą ji buvo nukankinta. Kadangi Proskovija buvo išgydžiusi imperatoriaus akis, ji yra laikoma akių ligomis sergančiųjų globėja.

Kavala-Filipai

Kitą rytą pagaliau ryžausi išsimaudyti dar šaltoje Egėjo jūroje! Po pusryčių išvykome į Makedoniją, Šiaurinį Graikijos regioną. Pirma mūsų stotelė buvo Kavalos uostas. Antikiniais laikais šis uostas vadinosi Neapolis. Kavaloje Paulius pradėjo savo kelionę po Europą, atplaukęs čia iš Troadės uosto Mažojoje Azijoje dabartinės Turkijos teritorijoje (plg. Apd 16, 11). Kavaloje visai šalia uosto prie vienos iš bažnyčių radome puikią freską, vaizduojančią Pauliaus apsisprendimą vykti į Europą. O istorija, kaip teigia evangelistas Lukas (plg. Apd 16, 9), buvo štai kokia: Troadėje Paulius miegodamas turėjo regėjimą, kuriame jam pasirodė makedonietis, maldaujantis atvykti į Makedoniją. Rytojaus dieną Paulius (kartu su Timotiejumi) nusprendė, kad Dievas jį pašaukė skelbti Gerosios Naujienos ne tik Azijoje, bet ir Europoje, ir nedelsdamas laivu išplaukė į dabartinį Kavalos uostą šiaurės Graikijoje. Taigi šis Pauliaus sapnas yra labai svarbus Europos krikščionims. Turiu pasakyti, kad įvairių šio sapno meninių vaizdavimų freskose ar paveiksluose matėme ne tik Kavaloje, bet ir Tesalonikoje bei kituose Makedonijos miestuose. Lukas rašo, kad šiame uoste Paulius ilgiau neužtruko ir skubiai išvyko į didesnį Makedonijos miestą – Filipus. Mūsų autobusas sustojo visai šalia Filipų – prie upelio, kuriame Paulius pakrikštijo pirmąjį europietį – moterį, vardu Lidija (plg. Apd 16, 14–15). Simboliška, bet būtent ši graikė, besižavinti žydų monoteistiniu tikėjimu, tapo Europos krikščionio pirmavaizde. Keliasdešimt metrų nuo upelio yra pastatyta kukli, bet labai graži šv. Lidijos stačiatikių bažnytėlė. Ant upelio kranto yra padarytas akmeninis altorėlis, aplink kurį, čiurlenant upeliui, mes šventėme Eucharistiją. Tai buvo vienas iš labiausiai įsimintinų įspūdžių kelionės metu. Pasistiprinę Angelų duona, pajudėjome į Filipus. Didelei mano nuostabai, iš vieno didžiausių antikinės Graikijos miestų, kurį įkūrė Makedonijos karalius ir Aleksandro Didžiojo tėvas Filipas, šiandien liko tik aptverti, turistams skirti antikinio ir ankstyvųjų viduramžių miesto  griuvėsiai. Archeologai pasistengė kiek įmanoma rekonstruoti antikinį miestą, kad turistai galėtų įsivaizduoti tai, ką prieš du tūkstančius metų pamatė Paulius. Miesto didybę rodo puikiai išsilaikęs amfiteatras ir įvairių šventyklų kolonos. Mūsų dėmesį patraukė antikinio kalėjimo liekanos, į kurį šio miesto įtakingų miestelėnų prašymu buvo uždaryti Paulius ir Silas dėl to, kad Paulius buvo išvaręs spėjimo dvasią iš jų tarnaitės. Kadangi tarnaitė spėdama uždirbdavo šeimininkams pinigų, šie apkaltino Paulių ir Silą keliančius sąmyšį mieste ir išreikalavo iš pretoriaus, kad juos nuplaktų ir uždarytų kalėjimą. Lukas rašo, kad kalėjime apie vidurnaktį Pauliui ir Silui meldžiantis ir giedant Dievui himną prasidėjo žemės drebėjimas. Kalėjimo pamatai susvyravo, atsivėrė visos durys, visiems nukrito pančiai (plg. Apd 16, 25–26). Kalėjimo viršininkas, pamatęs, kas atsitiko, norėjo nusižudyti, bet Paulius jį sulaikė pasakęs, kad nė vienas iš kalinių nepabėgo. Kalėjimo viršininką taip sukrėtė šis stebuklingas įvykis ir vėlesni Pauliaus žodžiai apie Gerąją Naujieną, kad jis tą pačią naktį kartu su savo namiškiais priėmė krikštą ir džiūgavo, įtikėjęs Dievą (plg. Apd 16, 27–34). Beje, Filipuose Paulius lankėsi ir trečiosios savo kelionės metu ir iš jo išvyko atgal į Mažąją Aziją (plg. Apd 20, 6).

Filipuose Paulius įkūrė pirmąją krikščionių bendruomenę, todėl nenuostabu, kad laiške filipiečiams atsiskleidžia ypatinga jo meilė šiai bendruomenei. Pavyzdžiui, jis jiems rašo: „aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas...“ (Fil. 3–4), „Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu“ (Fil 1, 8), „mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike...“ (Fil 4, 1). Laišką Korinto bendruomenei išgarsino Himnas meilei, o žymiausia  Laiško filipiečiams vieta turbūt yra apie Dievo kenozę – tai yra apie žmogaus protu nesuvokiamą Dievo nusižeminimą prisiimant žmogaus pavidalą (plg. Fil 2, 6–8). Ir tai šiame laiške suformuluota neatsitiktinai, nes Filipų bendruomenė buvo viena iš nedaugelio, kuri niekada nenutraukė pagalbos  Pauliui. Filipiečiai šelpė Paulių ir laisvėje, ir kalėjime. Paulius rašo: „...Kai pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia Bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką“ (Fil 4, 15–16). Grįždamas į viešbutį, autobuse skaičiau Laišką filipiečiams ir bandžiau įsivaizduoti šią pirmą Europoje Bažnyčią: kokia ji buvo ir kodėl jos nariai taip nuoširdžiai atsiliepė į Pauliaus skelbiamą žodį?..

Kitą dieną mūsų kelionė apaštalo Pauliaus keliais tęsėsi Tesalonikoje. Į Tesaloniką Paulius atvyko tiesiai iš Filipų, kurių valdžia dėl kilusio sąmyšio prašė jį kuo greičiau palikti miestą. Tesalonikoje, ne taip kaip Filipuose, buvo didesnė žydų bendruomenė, ji turėjo pasistačiusi  ir sinagogą. Kaip buvo įpratęs Evangeliją skelbti visų pirma savo tautiečiams, Paulius tris šabus iš eilės ten susirinkusiems žydams aiškino, kad Mesijas, kurio jie laukia – tai miręs ir prisikėlęs Jėzus iš Nazareto (plg. Apd 17, 1–3). Tačiau čia atsitiko panašūs įvykiai kaip ir kitose jo lankytose vietose. Įtikėjo tik keletas jo tautiečių ir didesnė dalis dievobaimingų graikų. Dėl tokio Pauliaus prozelitizmo daugumą Tesalonikos žydų apėmė pavydas ir jie sukėlė didelį sąmyšį mieste, norėdami atiduoti Paulių ir Silą minios „linčui“. Tačiau neseniai įtikėję tikėjimo broliai išsiuntė juos abu į Berėją. Evangelistas Lukas rašo, kad Berėjoje daugelis žydų ir nemažai kilmingų graikų įtikėjo (plg. Apd 17, 11–12). Bet Tesalonikos žydai, sužinoję, kad Paulius ir Silas sėkmingai darbuojasi Berėjoje, atskubėjo čionai ir privertė Paulių išvykti į Atėnus.

Atvykę į Tesaloniką sužinojome, kad tai Makedonijos sostinė-uostas, antras pagal dydį Graikijos miestas po Atėnų (su priemiesčiais – apie milijoną). Man pasirodė keista, kad čia nėra jokių su apaštalu Pauliumi susijusių lankytinų vietų, nors Paulius šio miesto krikščionims parašė net du laiškus. Pamaniau, kad gal tai kaip nors susiję su tuo, jog tesalonikiečiai Pauliui buvo nelabai svetingi jo apaštalavimo metu? Tačiau pats miestas man labai patiko, ypač krantinė su vadinamuoju „Baltuoju bokštu“, kuris kažkiek priminė Gedimino pilies bokštą Vilniuje. Miesto centre yra didelė Šv. Dimitrijaus katedra, kurioje saugomi šio pirmaisiais amžiais žiauriai nukankinto šventojo palaikai. Nuostabu yra tai, kad iki dabar iš palaikų sunkiasi kvapnus skystis, kuris dalijamas tikintiesiems spalio 26 d. – Dimitrijaus šventės metu.

Paskutinė diena: Atono kalno vienuolių valstybė ir delfinai

Paskutinę kelionės dieną paskyrėme kelionei keltu šalia Atono kalno Chalkidikės pusiasalyje. Vienuoliai jame apsigyveno jau X amžiuje ir įkūrė savarankišką valstybę, kuri išsilaikė iki pat šių laikų. Kadaise čia gyveno per dešimt tūkstančių stačiatikių vienuolių, tačiau šiuo metu čia yra apie pusantro tūkstančio vienuolių, gyvenančių dvidešimtyje vyrų vienuolynų. Iš jų septyniolika yra graikų, o kiti trys – slavų (rusų, serbų ir bulgarų). Beje, moterims čia įžengti negalima. Ši tradicija buvo sulaužyta tik turkų okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai vienuoliai slėpė pabėgėlius. Norint vyrams patekti į Atono kalno vienuolių valstybę, visų pirma reikia gauti rekomendaciją iš Graikijos ambasados savo šalyje, po to iš Graikijos užsienio reikalų ministerijos gauti specialų leidimą, kuris kainuoja apie 100 eurų. Į šią sumą įeina maistas, nakvynė ir galima pabūti keturias dienas. Tesalonikoje kasdien išduodama tik dešimt leidimų ne stačiatikiams (šimtas – stačiatikiams), todėl kartais reikia palaukti net keletą savaičių.

Po pusvalandžio plaukimo keltu, kai horizonte jau pasimatė Atono kalnas (apie 2 km aukščio), didelei mūsų nuostabai ir džiaugsmui, iš abiejų kelto pusių pradėjo šokinėti delfinai. Jie mus lydėjo iki pat vienuolynų. Pusiasalį apiplaukėme vakarine puse ir iš toli galėjome grožėtis viduramžių statiniais. Po kelių valandų plaukimo išlipome nedideliame Uranupolio uoste, kuris yra prieš pat sieną į Atono kalno vienuolių valstybę. Čia turėjome valandą laiko atsigaivinti ir įsigyti suvenyrų, o už valandos išplaukėme atgal į Sitonijos kyšulį. Ten mūsų laukęs autobusas nuvežė mus atgal į Kasandros kyšulyje esantį viešbutį. Visi susikaupėme padėkos maldai, dėkojome Dievui už galimybę pažinti Graikiją ir prisiliesti prie apaštalo Pauliaus kelionės po Europą, už puikią galimybę Šv. Pauliaus metų pabaigoje prisiliesti prie šio Tautų Apaštalo gyvenimo.

„Ateitis“, 2009 m., Nr.5