Įspūdžiai
Norime sugrįžti!
A. Siliūnaitė, V. Lietuvninkaitė ir E. Pranckevičiūtė
„Ateities“ skaitytojams esame pristatę organizaciją „Vaiko vartai į mokslą“ (2008 m. Nr. ). Tai prieš vienuolika metų Čikagoje įkurta organizacija, kurios tikslas – rūpintis sunkumus išgyvenančių šeimų vaikais. Organizacija remia dešimt dienos centrų Lietuvoje. Viename iš jų, esančiame Žemaičių Kalvarijoje, vasarą savanoriavo iš JAV atvykusios moksleivės Andrytė Siliūnaitė, Vija Lietuvninkaitė ir Emilija Pranckevičiūtė.
Merginos, grįžusios į namus, dar ilgai gyveno nauja patirtimi, dalijosi ja su draugais, mielai sutiko įspūdžius papasakoti ir „Ateities“ skaitytojams.
Kaip nusprendėte vykti savanoriškai dirbti į Lietuvą?
Jau prieš kelerius metus pradėjome savanoriauti organizacijoje „Vaiko vartai į mokslą“. Pagrindinis mūsų darbas – pagalba per paramos telkimo pietus. Šią vasarą pasitarusios su tėvais suplanavome atvykti į Lietuvą.
Kodėl pasirinkote Žemaičių Kalvariją, ne Vilnių ar Kauną, kur taip pat yra organizacijos „Vaiko vartai į mokslą“ globojami dienos centrai?
Žemaičių Kalvarijoje dar niekada nebuvo organizacijos savanorių iš JAV, tad nutarėme pamėginti. Labai džiaugiamės, kad nelikome Vilniuje, o išvykome į ramų Žemaitijos miestelį. Nauja aplinka, nepatirti įspūdžiai.
Ką veikėte Žemaičių Kalvarijoje?
Dirbome vaikų dienos centre „Vilties vėrinėliai“. Kasdien į užsiėmimus susirinkdavo nuo 7 iki 15 metų vaikai, jie mokydavosi, žaisdavo, kartu leisdavo laiką. Kiekvieną dieną po pietų mes bendraudavome su susirinkusiaisiais. Atsivežėme daug stalo žaidimų, kuriuos kartu žaisdavome, pynėme „draugystės apyrankes“, lauke organizavome krepšinio, kvadrato, futbolo varžybas. Vieną dieną žaidimas vyko visame miestelyje, vaikai turėjo ieškoti nuorodų, fotografuoti.
Kiek vaikų susirinkdavo į užsiėmimus?
Mūsų grupėje buvo apie dvidešimt įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių. Mokslo metais po pamokų į šį centrą ateina apie septyniasdešimt mokinių.
Kaip jus priėmė vaikai? Ar nedidelis amžiaus skirtumas buvo trūkumas ar pranašumas?
Į centrą renkasi sunkumų šeimose turintys vaikai, dažniausiai jie turi tik vieną tėvą ar mamą. Problemų šiose šeimose atsirado daugiausia dėl neturto, alkoholizmo, smurto.
Su mergaitėmis iškart susidraugavome, jos greit prie mūsų prisiglaudė. Su berniukais iš pradžių buvo sunkiau, bet neilgai trukus ir jie pradėjo mus gerbti, mūsų klausyti. Matė, kad mes juos mylime, ir jie tuo pačiu mums atsakė. Nebuvo jokių nesusipratimų. Mes sakėme, kad esame jų draugės, sesės, mamos. Tarp jų turėjome autoritetą, bet kartu bendravome kaip su mažesniaisiais broliais ir seserimis.
Ar nebuvo sunku pamilti tuos vaikus?
Kai jie suprato, kad mes juos mylime, tada jų išorinis žiaurumas, piktumas, šiurkštumas dingo, jie pasidarė labai mieli. Kartais jie nemokėjo suvaldyti savo jausmų, bet vis dėlto stengėsi gražiai elgtis.
Kokia jūsų patirtis?
Savarankiškumas mums labai patiko. Jautėmės atsakingos, vis žiūrėjom į laikrodį, kad viską laiku spėtume atlikti. Maži dalykai mums buvo labai svarbūs, įgijome daug patirties. Gyvenome su labai draugiškais šeimininkais, kurie mus šiltai priėmė.
Ar susipažinote su miestelio jaunimu?
Susipažinome su vietos ateitininkais. Labai susidraugavome su dviem merginomis: Silvija, kuri mums parodė gražiausias miestelio vietas, pakvietė į namus, kur turėjome progą pamėginti melžti karvę, ir Ieva, kuri pakvietė su jos šeima važiuoti į Platelius švęsti Joninių.
Kaip galėtumėte apibendrinti savo kelionę?
Mes visos trys labai norime grįžti į Žemaičių Kalvariją!
„Ateitis“, 2009 m., Nr.8
