Iniciatyvos
Išeivijos jaunimo stažuotės Lietuvoje
Gintarė Raugalytė
Pastaraisiais metais išeivijos studentai vis dažniau atranda Lietuvą naujame formate. Vadinamuoju „formatu“ tapo Lietuvos išeivijos studentų stažuočių programa (sutrumpintai koduojama tiesiog LISS), kuri jau yra ir JAV lietuvių bendruomenės (LB) veiklos sudedamoji dalis. Žinant išeivių gyvenimo pulsą ir beatodairišką jų siekį emigracijoje išsaugoti lietuviškas šaknis bei dvasią, nenuostabu, kad jaunimui skirta LISS programa virto adekvačiu šių pastangų reiškiniu, tarsi perkeltu į pačią Lietuvą. Rodos, tas stilistiškai skambus tarsi, kaip netrukus įsitikinsite, visiškai nebereikalingas. Pasirodo, įvairiausių specialybių išeivijos studentai, neretai apie Lietuvą girdėję tik idealizuotus pasakojimus, padedami idėjos sumanytojos ir kuratorės Birutės Bublienės, grįžta čia mėnesiui, dviem, trims, o kai kurie stabteli ir ilgiau, kad pamatytų, pajaustų ir užčiuoptų realų ir tikrą šių dienų lietuviškumą.
Su šių jaunuolių žygiais ir patirtimi Lietuvoje (skeptikai replikuotų, kad tai naujieji donkichotai, stačia galva neriantys į lietuviškos biurokratijos ir daugelio visuomeninių sričių atsilikimo džiungles) supažindinsime glaustai, t.y. kas, kur, kada, su kuo, kiek ir, svarbiausia, kodėl, informuosime netradiciniame straipsnių cikle. Pirmajame jų turiu garbės pristatyti LISS programos veteraną Paulių Riškų, kuris dvi vasaras Vilniuje gydė tėvynainių kūnus ir sielas.
Patriotizmas auga kaip ant mielių?
JAV lietuvių bendruomenės (JAV LB) Krašto valdybos vykdomosios vicepirmininkės Birutės Bublienės teigimu, išeivijos studentai jau daugelį metų atlieka trumpalaikes stažuotes Lietuvoje. Taip pat kasmet didėja poreikis Lietuvoje pasisemti profesinių žinių. Taip būsimi medikai, teisininkai, architektai, inžinieriai, menininkai, verslo vadybininkai, socialinio darbo specialistai bei žurnalistai turi galimybę, besimokydami JAV universitetuose, stažuoti Lietuvoje.
Šiandien retoriškai galima klausti, kodėl verta stažuoti ir labdaringai praleisti vasarą Lietuvoje. Kaip teigė Paulius Riškus, proga patirti Lietuvą iš arti, t.y. praturtinti gyvenimą ir studijas nauja patirtimi, masina kaip niekas kitas.
Suprantama, nes ši programa buvo sukurta universiteto studentams, kurių stažuočių kryptis tiesiogiai siejasi su studijų kryptimi, kokybiškai ir įvairiapusiškai įsijungti į profesinį gyvenimą Lietuvoje. Stažuotėmis siekiama, kad savanoriai įgytų ne tik profesinės patirties, bet ir artimiau susipažintų su Lietuvos realistiniu portretu, kasdieniniu gyvenimu, aktualijomis, kalba ir kultūra. Stažuojantis mezgami glaudesni ryšiai su pasirinktos profesijos atstovais Lietuvoje, dalijamasi įgūdžiais bei ieškoma naujų inovacijų. Taip pat, B. Bublienės teigimu, tai puiki proga išbandyti save ir savarankiškai pagyventi Lietuvoje.
Geometrine progresija augantis jaunų žmonių iš Amerikos, kurių gyslomis teka lietuviškas kraujas, noras atrasti save ir savo specialybės subtilybes praturtinti ir Lietuvoje virto savotišku patriotizmu. Tiesa, kaip rodo sėkminga programos statistika, šis patriotizmas prisiliesti prie dabartinės Lietuvos gyvenimo pulso susilaukia vis didesnio palaikymo ir paskatinimo.
Lietuvybės pozicija – ne išrasta, bet vėl naujai atrasta
Paulius Riškus, savo kilme grynakraujis lietuvis, kuris studijuoja Čikagos universitete psichologiją, buvo vienas tų studentų, įgyvendinusių troškimą dirbti, gyventi ir patiems atrasti Lietuvą.
– Visų pirma norėčiau padėkoti LISS idėjos organizatoriams už galimybę keliauti į Lietuvą. Nuo pat vaikystės svajojau tapti gydytoju. Man buvo įdomi medicinos sritis. Žinodamas, kad medicina reikalauja daug laiko ir jėgų, ieškojau patirties, kuri man būtų padėjusi nuspręsti, ar aš noriu pasirinkti gydytojo profesiją. Laikas, praleistas dirbant Lietuvoje, man suteikė šią galimybę ir paskatino pasirinkti mediciną. Dirbdamas savanoriu medicinos srityje Lietuvoje, turėjau galimybę susipažinti su Lietuvos medicinos sistema. Svarbiausia man buvo tai, kad galėjau padėti žmonėms, su kuriais dirbau bendravau ir net padėjau jiems spręsti fizines problemas. Tvirtai tikiu, kad tokios programos naudingos tiems žmonėms, kurie didžiuojasi Lietuvos kultūriniu paveldu ir nori padėti kitiems, gyvenantiems šalyje, kurią jie myli. Manau, kad tokia stažuotė padėtų lietuviams dirbti pagal specialybę Lietuvoje ir sudarytų galimybes patobulinti medicinos sistemą, kartu ir pakeisti gyvenimą tų, kuriems reikalinga pagalba“, – argumentuotai kalbėjo netrukus 21-ąjį gimtadienį švęsiantis Paulius.
Netrukus Paulius papasakojo, kaip tapo LISS programos dalyviu ir uoliu lietuvybės puoselėtoju.
– Prieš dvejus metus turėjau galimybę susipažinti su Birute Bubliene, Amerikos lietuve, gyvenančia Detroite. Tų metų vasarą mes kartu buvome Lietuvoje, ir ji manęs paklausė, ar aš nenorėčiau būti savanoriu kitais metais. Aš papasakojau jai apie savo susidomėjimą medicina, ir ji man patarė padirbėti ligoninėje ir kitose įstaigose, susijusiose su Lietuvos medicinos programa. Ji sakė esanti tikra, kad ji tvirtai tiki, kad Amerikos lietuviai gali daug padėti Lietuvos medicinos sistemai ir kad stažuotės būtų geriausias būdas tai padaryti. 2008 metų vasarą aš dalyvavau šioje programoje. B. Bublienė supažindino mane su Santariškių ligoninės gydytojais ir aš turėjau galimybę dirbdamas ten įgyti vertingos patirties. Praėjusią vasarą dirbau Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje. Atlikdamas šias stažuotes, gavau labai daug informacijos apie mediciną ir apie Lietuvos medicinos situaciją.
Skandalingoji medicinos sistema Lietuvoje – problemų verpetas
Paulius neslėpė, jog buvo sužavėtas Lietuvos gydytojų ir seselių profesionalumu ir bendradarbiavimu. Tačiau vaikiną labai sukrėtė sustabarėjusi medicinos sistema Lietuvoje.
– Nedaug uždirbantys ir sunkiai dirbantys gydytojai ir seselės turi daug priežasčių būti nepatenkinti dabartine jų situacija. Nors kai kurie iš jų yra nepatenkinti atlyginimais ir situacija medicinoje, tačiau vis tiek dirba su entuziazmu ir labai stengdamiesi. Dauguma gydytojų ir seselių kalba keliomis kalbomis (rusiškai, angliškai, lenkiškai) ir naudoja šias kalbas susikalbėti su pacientais. Aš atsimenu atvejį, kai kalbėjau su senyva paciente, kuri turėjo sunkią operaciją. Kai aš jos paklausiau apie gydytojus ir seseles, tai ji man pasakė, kad tiek gydytojai, tiek seselės labai gerai elgėsi su ja, ir palygino savo gydytoją su angelu, atsiųstu Dievo. Seselės ir gydytojai yra atsidavę savo darbui. Aš žavėjausi jų darbu, ir tai mane skatindavo kiekvieną dieną ateiti į ligoninę.
Mano manymu, didžiausia problema Lietuvos medicinoje yra tai, kad gydytojai ir seselės yra mažai apmokami. Aš buvau labai nustebintas, kai sužinojau, kad dauguma gydytojų gauna tik apie 15 tūkstančių dolerių per metus, o seselės dar mažiau. Žinant, kiek laiko gydytojai praleidžia mokydamiesi ir kiek suteikia ligoniams medicinos žinių, tai yra tikrai mažas atlyginimas. Atlyginimai Lietuvoje yra mažesni negu kitose šalyse, bet gydytojų atlyginimas yra dar mažesnis palyginus su kitų specialybių atstovais. Dauguma gydytojų ir seselių, su kuriais kalbėjau, gyvena butuose, turi senus automobilius ir kartais net dirba papildomai kitus darbus. Kai paklausiau gydytojų, ar jie norėtų, kad jų vaikai irgi būtų gydytojais, visi atsakė, kad ne. Jie myli savo darbą, bet sutinka, kad mokytis 11 metų universitete ir gauti tokį mažą atlyginimą yra tikrai sunkus kelias. Man kilo klausimas – jeigu gydytojų vaikai nenori būti gydytojais, tai kas tada nori? Aš bijau, kad jeigu Lietuvos medicinos sistema nepasikeis, tai ten greitu laiku trūks gydytojų ir seselių. Dabartiniai gydytojai yra atsidavę savo darbui ir nori padėti kitiems, bet jie yra labai nepatenkinti savo finansine padėtimi. Santariškių ligoninės Onkologijos skyriaus gydytojai gelbėja žmonių gyvybes kiekvieną dieną, dirba dieną, naktį. Sveikata ir žmonių gerovė turi būti pagrindiniai šalies rūpesčiai. Kaip šalis gali pažengti į priekį medicinos srityje arba būti bent jau tame pačiame lygyje, jeigu šalyje bus gydytojų ir seselių trūkumas ateityje? – susirūpinęs kalbėjo būsimasis medikas Paulius.
Studentas pastebėjo, jog Amerikos lietuviai, turintys medicininį išsilavinimą ir trokštantys padėti liginiams, galėtų atvykti į Lietuvą ir padėti šaliai, norinčiai pasinaudoti jų pagalba.
Lietuvoje šeimyniškumas yra stipresnis?
Stažuotės metu įgyta nauja patirtis Pauliui iš tiesų buvo įvairiapusiška. Studentas prisipažino, jog vienas iš kelionės tikslų buvo tiesiogiai padėti arba pakeisti kieno nors gyvenimą. Kaip įsitikinsite skaitydami toliau, taip ir atsitiko.
– Dirbdamas ligoninėje aš taip pat dar turėjau galimybę praleisti truputį laiko Slaugos namuose Vilniuje. Šie Slaugos namai taip pat yra reabilitacijos namai, kuriuose žmonės po įvairių operacijų gauna pagalbą ir fizinę terapiją. Ten aš sutikau 55 metų Vladą, kurio apatinė kūno dalis yra paralyžiuota po sunkios automobilio avarijos Rusijoje.
Vladas pastaruosius dvejus mrtus mokėsi anglų kalbą ir labai norėjo su kuo nors pakalbėti angliškai. Aš buvau laimingas, galėdamas padėti, ir po mūsų pirmo susitikimo mes susidraugavome. Vieną dieną, kai aš jam pasakojau apie savo norą tapti gydytoju, mes prakalbome apie kamieninių ląstelių tyrimus. Vladas man pasakė, kad tą dieną, kai aš tapsiu gydytoju, turėčiau pradėti tyrimus kamieninių ląstelių srityje. Taip ir jam galėčiau padėti. Aš prisiminiau keletą pokalbių su ponais Budreikomis, kuriuos buvau sutikęs Lietuvių dainų šventėje Los Andžele. Ponas A. Budreika yra gydytojas, dirbantis kamieninių ląstelių tyrimų srityje, su kolegomis išradęs naują produktą. Šis naujas produktas jau davė gerus rezultatus – padėjo fiziškai ir morališkai žmonėms, turintiems tokių problemų kaip ir Vladas. Kartu su Vladu užmezgėme kontaktus su šiuo gydytoju, jis padėjo persiųsti į Lietuvą visiškai naują atradimą. Rezultatas – Vladas lengviau valdo pirštus, kitas kūno dalis.
Be mūsų susitikimo ir bendravimo Vladas niekada nebūtų galėjęs išbandyti šitą produktą, nes jo dar nėra Lietuvoje. Pono ir ponios Budreikų geraširdiškumo dėka Vlado sveikata pagerėjo, jam vėl atsirado viltis, – įgyvendinęs svajonę sakė Paulius.
Būsimasis gydytojas atkreipė dėmesį, kad Lietuva pavergė ir šeimyniškumu. Pasak jo, ligoniukų lankyti subėga visas būrys giminaičių, kai kurie net apsigyvena ligoninėse.
– Amerikoje mums šeima taip pat labai svarbu, bet čia – tikrai ypatingai. Net močiutės savo vaikaičių lankyti kantriai skubėdavo kiekvieną dieną, – pastebėjo savanoris.
Pokalbį Paulius panoro baigti vizija:
– Įsivaizduokite, kiek galėtų padaryti Lietuvos medicinai didelė grupė žmonių, norinčių padėti. Ateities stažuočių programa galėtų padėti daugeliui žmonių, kurių situacija tokia pat, kaip Vlado. Amerikos lietuviai su medicinos žiniomis ir noru padėti galėtų pakeisti daugelio žmonių, kuriems reikalinga pagalba, likimus. Viliuosi ir tikiu tuo, – optimizmu ir patriotizmu tryško dvidešimtmetis.
„Ateitis“, 2010 m., Nr.1
