Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Iniciatyvos

Išrinktas Lietuvos Jaunimo Dienų 2010 himnas „Kelkis ir eik“

Artėjant Lietuvos jaunimo dienoms Panevėžyje (2010 m. birželio 26–27), iš vienuolikos pasiūlytų kūrinių išrinktas himnas, kuris ne tik skambės jaunimo susitikimo metu, bet ir kvies į jį atvykti. Himną „Kelkis ir eik“ sukūrė 21 metų studentė Justina Mikulytė iš Kaišiadorių, jai žodžius kurti padėjo Darius Žukauskas.

Himno vertinimo komisija, kurią sudarė profesionalūs muzikantai ir organizacinės komandos atstovai, antrame ture rinko himną iš trijų kūrinių, kurie buvo beveik lygiaverčiai. Himnas nugalėtojas varžėsi su Mildos Krikščiūnaitės ir Ingridos Ručinskienės, kurios jau yra sukūrę po himną Lietuvos jaunimo dienoms 2004 „Negaliu tylėt“ ir 2007 „Būk drąsus, nebijok!“, kūriniais. Justinos sukurtas himnas buvo pasirinktas todėl, kad jo priegiesmis patraukia visus giedoti, lengvai įsimenama melodija, yra jaunatviško stiliaus.

***

Pakalbinome himno autorę Justiną Mikulytę. Mergina studijuoja etiką Vilniaus pedagoginiame universitete, yra ketvirtame kurse ir vasarą, prieš pat Jaunimo dienas jau turėtų baigti mokslus.

Kartu su Dariumi Žukausku Lietuvos jaunimo dienų himno konkursui sukūrėte giesmę „Kelkis ir eik“, kurią komisija atrinko kaip ateinančių metų Lietuvos jaunimo dienų himną. Kas paskatino tave kurti šį kūrinį ir dalyvauti konkurse?

Jaunimo dienoms pasirinkta Evangelijos pagal Morkų ištrauka, kur pasakojama apie paralyžiuotąjį, kurį draugai, praardę stogą, atnešė pas Jėzų, kad Jis pagydytų, labai atitinka mano situaciją. Draugai iš Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komandos (KVJK), kurios, galima sakyti, esu užauginta, man pasakė, kad yra toks konkursas, paragino dalyvauti. Turbūt jei ne jie, nieko nebūtų. Mes su Dariumi kuriame krikščionišką muziką. Pagalvojom, kodėl ne? Būtų gera, jei galėtume parašyti prasmingus žodžius, kylančius iš maldos. Norėjom, kad himnas giliai paliestų širdis.

Himną kūrėme tris mėnesius. Patys „kabliukai“ – priegiesmis, intro – buvo akimirkų reikalas. Pirmiausia man mintyse suskambo žodžiai „stok, broli, stok, sese“, nes žodžiai kelkis ir eik asocijuojasi su pirmu veiksmu – turi atsistoti, atsikelti. Ir kai atėjo šitie žodžiai, tai kartu jau mačiau vaizdą – pradeda žmonės giedoti ir visi stojasi, kelia rankas į viršų, gieda. Stojasi į Dievą. Tai kaip ženklas, parodymas Dievui, kad myli Jį ir nori su Juo bendrauti. Tas „stok“, reiškia, kad aš esu pasiryžęs.

Daug laiko skyrėme posmelių žodžiams, nesinorėjo banalių, beprasmių. Draugai įkvėpdavo, sakydami: „Įsivaizduok, žmonės dainuos šituos žodžius. Daryk taip, kad Dievas galėtų kalbėti jiems per tai“. Prieš kurdami meldėmės, skaitėme minėtą Evangelijos ištrauką, labai norėjome, kad Dievas per himno žodžius paliestų žmones. Taip pat labai džiaugiausi, kad draugai dalyvavo ir darant įrašą. Kai daug žmonių, tai kaip stiprus kumštis – galima daug nuveikti.

„Ateitis“, 2009 m., Nr.9