Iniciatyvos
Pažintis su šv. Juozapu
Ieva Janulytė
Vilniaus šv. Juozapo parapijos jaunimo grupelė susikūrė likus pusmečiui iki tarptautinio Taizé susitikimo Vilniuje. Šios maldos grupelės tikslas tuomet buvo paskelbti „Pasitikėjimo piligrimystės“ žinią savo parapijos žmonėms. Taizé susitikimas Vilniuje įvyko, mūsų tikslas buvo pasiektas. Tačiau ši graži pergalė kvepėjo ne tik džiaugsmu, bet ir nerimu: „O kas dabar? – klausėme vieni kitų. – „Skirstomės?“ Mums tarsi nebeliko dėl ko rinktis, visos užduotys buvo įvykdytos. Turbūt tik Dievo palaima ir asmeninis Taizé brolio Alois kvietimas tęsti ką pradėjome, paskatino likti maldoje ir bendrystėje. Vasarą pirmą kartą leidomės į kelionę – visa grupelė važiavome į Tibiriados brolių bendruomenę Baltriškėse maldoje praleisti savaitgalio. Brolis Pranciškus mūsų viešnagės metu paklausė, ar kartais neturime savo maldos grupelės globėjo. Nustebome, niekada nebuvome apie tai pagalvoję, nors dažnai prisistatydavome kaip „Juozapo jaunimėlis“. Tąkart, brolio Pranciškaus paraginti ir per daug nedvejodami, šv. Juozapą paskelbėm savo grupelės globėju. Matyt, kitaip ir negalėjo būti.
Kelionė, kuri įvyko spalio 2–4 dienomis, kažkuria prasme leido pasikviesti šv. Juozapą į savo širdis. Nusprendėme aplankyti visas Šv. Juozapo bažnyčias Lietuvoje, tikėdamiesi geriau pažinti šį šventąjį. Lietuvoje šv. Juozapo bažnyčių yra apie dvidešimt. Šios kelionės metu mums pavyko aplankyti 12 iš jų. Antra piligriminės kelionės po Šv. Juozapo bažnyčias dalis numatoma pavasarį.
Penktadienį vakare, Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebono Justino palaiminti, dviem ekipažais patraukėme link Kauno. Ten mūsų jau laukė Vilijampolės šv. Juozapo parapijos jaunimo grupelė ir bažnyčios vikaras. Kartu su jais dalyvavome Taizé pamaldose, kurios, beje, pirmą kartą buvo surengtos toje šventovėje. Susitikimo organizatorė Raimonda džiaugėsi, kad esame puiki priežastis toje parapijoje prasidėti kažkam naujo. Po pamaldų jaukiai šnekučiavomės prie arbatos puodelio, dalijomės patirtimi, liudijome Dievą esant mūsų širdyse ir gyvenimuose. Susitikimo metu netgi kilo idėja į antrą kelionę po šv. Juozapo parapijas Lietuvoje važiuoti kartu su kauniečiais.
Nakvynei Kaune mus jaukiai priglaudė Žaliakalnyje įsikūrusios seserys pranciškonės. Sesė Donata užkariavo mūsų širdis tobulu humoro jausmu ir įdomiais pasakojimais iš savo gyvenimo, kuriais dalijosi iki vėlumos. Kilimu išklotos Vaikų dienos centro grindys buvo puiki vieta ištiesti savo piligrimines nugaras ir pailsėti prieš itin aktyvų šeštadienį.
Iš Kauno anksti rytą pajudėjome link Kėdainių. Šv. Juozapo bažnyčia Kėdainiuose vos prieš savaitę buvo atšventusi savo 300 metų jubiliejų. Parapijos klebonas noriai atskubėjo su mumis pasišnekučiuoti ir sukalbėti maldą į šv. Juozapą. Jis mums aprodė parapijos namų patalpas, supažindino su Vaikų dienos centro darbuotojais, papasakojo apie veiklą, kuria užsiima ten ateinantys vaikai. Juos kaip tik aptikome besiruošiančius „Rudenėlio“ šventei: vaikai gamino maistą, darė puokšteles iš tikrų spalvotų rudeninių lapų.
Po svetingos viešnagės Kėdainiuose nudardėjome aplankyti Vosiliškio šv. Juozapo bažnyčios. Tai buvo vienintelė šventovė, į kurią neturėjome galimybės užeiti, apžiūrėjome tik iš išorės, lauke sukalbėjome maldą į šventąjį Juozapą ir tekini bėgome prie savo automobilių – šaltukas lauke anaiptol nebuvo pats maloniausias. Tačiau jis nesutrukdė mums trumpam stabtelti Šiluvoje – negalėjome atsispirti pagundai aplankyti šią stebuklingą vietą, juolab kad kai kuriems iš mūsų tai buvo pirmas kartas.
Iš Šiluvos traukėme į Kiaunorius, paskui – į Rėkyvą ir, tęsdami savo mažytę misiją, aplankėme Šv. Juozapo bažnyčias šiuose Lietuvos miestukuose. Rėkyvos bažnytėlė nustebino savo dydžiu – vos ne perpus mažesnė už mūsų Vilniaus šv. Juozapo koplyčią. „Nėra ko norėti, – sakė mus įsileidęs zakristijonas, – kažkada čia būta trąšų sandėlio.“
Papietavę Šiauliuose skubėjome į Papilę; ten mūsų jau laukė gausi ateitininkų Šv. Aloyzo kuopa. Po trumpos maldos Papilės šv. Juozapo bažnyčioje keliavome į jaukiai įrengtą kuopos „štabą“. Jautėmės pagerbti kaip ponai – stalas lūžo nuo vaišių gausybės, be viso to, dar buvome apipilti dovanomis. Porą valandų praleidome šnekučiuodamiesi su ypač aktyviu katalikišku jaunimu. Šv. Aloyzo kuopa tapo mums gražiu Dievo ir tikėjimo vienijamos bendruomenės pavyzdžiu. Pasinaudodami proga ir mes suskubome papasakoti apie Taizé – bendruomenę, kuri jiems buvo menkai žinoma, bet tikimės, jog vieną dieną taps gražia jaunųjų ateitininkų tikėjimo stotele.
Su Papilės jaunimu būtume galėję kalbėtis iki pat vakaro, bet mūsų kelionė dar nebuvo pasibaigusi – norėjome tęsti, tad teko atsisveikinti. Buvome išlydėti kaip tikri piligrimai – Papilės jaunimas pasirūpino net lauknešėliu, pilnu skanėstų. Laimingi pajudėjome link Mikoliškių. Ši kelionės atkarpa buvo pati mistiškiausia: kažkur pakelėje įsisodinome į automobilį patį Gargždų kleboną ir per lietų tamsoje ilgai važiavome žvyrkeliu. Bažnytėlė gūdžiame Lietuvos užkampyje pasirodė viena gražiausių kada nors matytų – pastatyta prieš 100 metų, o atrodo – lyg vakar. Visa rąstinė, labai jauki, papuošta itin gražiais paveikslais. Mums kalbant joje maldelę į šv. Juozapą atlėkė ir vietinis šunelis – atrodė, tarytum būtų mūsų laukęs. Deja, ir čia negalėjome ilgiau pasilikti – buvome sutarę susitikti su Šv. Juozapo parapijos jaunimu Klaipėdoje.
Į susitikimą su klaipėdiečiais atvykome jau gerokai sutemus. Mus pasitiko Rūta ir Jurgita – dvi aktyvios parapijietės, kurios kaip tik kitai dienai ruošė pirmąjį parapijos jaunimo grupelės susitikimą. Atrodė, jog atvažiavome pačiu laiku – dar spėjome nuraminti ir padrąsinti būsimą jaunimo grupelės vadovę Rūtą, kuriai kilo tiek daug klausimų apie tai, kaip tokią grupelę sudominti, sulaikyti, kad neišsibarstytų, kaip pakviesti aktyviai dalyvauti parapijos gyvenime. Prie arbatos puodelio dalijomės savo patirtimi, pasakojome, kaip susikūrė mūsų jaunimo grupelė, kas padėjo jai išlikti, nesubyrėti... Po šio jaukaus pasisėdėjimo Rūta ir Jurgita išvyko namo, o mes likome nakvoti Šv. Juozapo bažnyčios patalpose.
Sekmadienį kėlėmės anksti, 8 valandą ryto jau dalyvavome mišiose Klaipėdos šv. Juozapo bažnyčioje. Iškart po mišių traukėme link Smalininkų. Šv. Juozapo bažnyčia šiame nedideliame Lietuvos miestelyje nustebino savo itin liuteronišku stiliumi. Tačiau turbūt geriausiai atmintyje išliko altorių puošiantis paveikslas, kuriame vaizduojama labai šeimyniška scena: šv. Juozapas darbuojasi, mažylis Jėzus jam padeda, o Švč. Mergelė Marija su meile stebi viską iš šalies. Prie šio paveikslo ir sukalbėjome maldą į šventąjį Juozapą, prašydami užtarimo ir savo, ir lankomos parapijos žmonėms.
Toliau judėjome link Jurbarko. Nors Šv. Trejybės bažnyčia į mūsų sąrašą nebuvo įtraukta, pasitaikius progai aplankėme ir ją. Jurbarke sustojome papietauti ir pasistiprinę iškeliavome tiesiai į Lukšius. Lukšių šv. Juozapo bažnyčią radome atrakintą, viduje nieko nebuvo, tačiau vis tiek jautėmės laukiami. Išore didingai atrodanti bažnyčia džiugino ir jaukiu savo vidumi. Lietuva gali didžiuotis savo Šv. Juozapo bažnyčių kolekcija.
Dar viena šios puikios kolekcijos brangenybė – tai Plutiškių šv. Juozapo bažnyčia. Mus pasitiko miela senučiukė – ilgametė bažnyčios prižiūrėtoja ir savamokslė vargonininkė. Ji buvo visiškai atvira savo širdimi jauniems piligrimams – papasakojo ne tik apie bažnyčią, bet ir apie savo pačios tikėjimo kelią, pilną stebuklų ir Dievo ženklų. Tai, matyt, buvo gražiausia paskutinė šios piligriminės kelionės stotelė, kokią tik galėjome įsivaizduoti.
Gražaus rudens savaitgalio misiją įvykdėme. Kaip ženklą kiekvienoje aplankytoje bažnyčioje palikome po popierinį balandį, o su juo – ir nuoširdų kvietimą leistis į pažintį su šv. Juozapu. Taigi su nuostabiu jausmu širdyse lietui lyjant grįžome namo į Vilnių, į savo Pilaitę, kur su Taizé giesmėmis ir pirmadieniniais maldos grupelės susitikimais nekantraudami laukiame pavasario, o su juo – ir antros piligriminės kelionės po Šv. Juozapo bažnyčias Lietuvoje pradžios.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.9
