Iniciatyvos
Vienas vardas - Lietuva
Jūratė Ūsienė, Raimundas Daubaras
Liepos 5-ąją dieną devintą vakaro Lietuvos laiku tūkstančiai viso pasaulio lietuvių giedojo „Tautišką giesmę“. Šis Lietuvos vardo tūkstantmetį įprasminsiantis įvykis vyko tuo metu, kai į Klaipėdą sugrįžo devynis mėnesius aplink pasaulį plaukusi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ LTU 1000.
Džiaugiamės, kad anksčiau turėjome galimybę „Ateities“ skaitytojus supažindinti su jachtos sutikimu Argentinoje, o dabar kalbiname kelionės dalyvius Jūratę Ūsienę ir Raimundą Daubarą.
Kam ir kaip kilo mintis organizuoti žygį, aplankyti lietuvių bendruomenes?
„Tūkstantmečio odisėjos“ idėja gimė 2008 metų kovo 1 dieną Nidoje vykusiame Lietuvos buriuotojų sąjungos suvažiavime. Jo metu tarp buriuotojų pradėjo sklandyti mintys, ką galima būti padaryti, siekiant pažymėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Vienas iš pagrindinių „Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatorių – buriuotojų klubo „Ambersail” valdybos pirmininkas Raimundas Daubaras kartu su buriuotojais Simonu Steponavičiumi ir Pauliumi Kovu subrandino ir išvystė šią idėją. Į projekto vystymą ir vykdymą įsitraukė labai daug buriuotojų. Kranto komandoje, kuri rūpinosi įgulų logistika, susitikimais su bendruomenėmis, informacijos skleidimu apie Lietuvos vardo tūkstantmetį ir pačią Odisėją Lietuvoje ir užsienyje.
Kiek lietuviškų salų aplankėte?
„Tūkstantmečio odisėja“ aplankė 26 lietuvių bendruomenes dvidešimtyje pasaulio šalių, penkiuose žemynuose.
Kokie ryškiausi įspūdžiai iš šios kelionės? Papasakokite porą netikėčiausių atsitikimų, ištikusių šioje kelionėje.
Ryškiausi įspūdžiai iš susitikimų su tautiečiais. Tai buvo svarbiausia Odisėjos misija – aplankyti kuo daugiau lietuvių bendruomenių ir pakviesti jas visiems kartu vieningai švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Visų vienuolikos Odisėjos etapų įgulų buriuotojai tvirtina, kad susitikimai ir su tolimiausių, ir kaimyninių kraštų lietuviais buvo kiekvienas vis kitoks, bet panašūs nuoširdžiais ir širdys giliai suvirpinusiais meilės ir pagarbos Lietuvai Tėvynei jausmais, bendrumo ir artimos giminystės tarp tautiečių džiaugsmu.
Be abejonės žygio aplink pasaulį metu buvo daug įsimintinų buriavimo ne visada svetinguose Ramiojo, Atlanto vandenynų, o ir gimtosios Baltijos vandenyse akimirkų. Būtent Baltijoje, jau esant netoli nuo Lietuvos krantų jachta „Ambersail“ patyrė vieną rimčiausių gedimų – lūžo gikas (buomas, laikantis pagrindinę burę). Buvo ir kitų rimtų išbandymų. Lietuvos buriuotojams teko įveikti grėsmingas audras, nerti į ledynes vandenyno bangas, kad išlaisvintų įstrigusį sraigtą ir ieškoti išeičių užklupus štiliui. Daugeliui iš jų tai buvo pirma ir rimta buriavimo vandenyne patirtis.
Kaip įvairiose pasaulio šalyse buvo sutinkama Odisėjos jachta „Ambersail“?
Žinoma, pirmiausiai ir labiausiai mūsų laukė mūsų aplankytose šalyse pasklidę lietuviai. Kiekvienai Lietuvių bendruomenei mes gabenome Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus laiškus–kvietimus kartu švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį, skleidėme Prezidento vėliavą. Jachtos „Ambersail“ stiebe visą laiką būdavo iškelta didžiulė 40 kv.metrų trispalvė – kuri jaudino kiekvieno lietuvio širdį. Lietuvos vardas tarsi vėliava buvo apneštas aplink pasaulį. Gyvi, nuoširdūs, kartais pilni džiaugsmo ašarų susitikimai su lietuviais visuose pasaulio kampeliuose leido suprasti tai, ko būdamas Lietuvoje, galbut mažiau vertini – ta dižiulė meilė Lietuvai, jos žmonėms ir dižiavimasis, kad Lietuvai tūkstantis metų. Tuo pačiu galime pasidžiaugti kad bendromis Odisėjos kranto komandos, Lietuvos bendruomenių, ambasadų ir konsulatų darbuotojų pastangomis mums pavyko pasiekti, kad visuose tuose uostuose Lietuvos pasiuntiniams didelį dėmesį ir pagarbą rodė ir vietos municipalinė valdžia, jachta „Ambersail“ švartavosi prestižiškiausiuose pasaulio uostų krantinėse, jai specialiai buvo pakeltas legendinis Londono Tauerio tiltas. Apie „Tūkstantmečio odisėją“ ir Lietuvos tūkstantmetį pasakojo daugiamilijonines auditorijas turinti Australijos, Argentinos, kitų aplankytų šalių nacionalinė ir regioninė žiniasklaida. Apie Lietuvą, jos Didyjį Jubiliejų ir „Tūkstantmečio odisėjos“ žygį išgirdo daugybė žmonių įvairiose šalyse.
Koks jausmas apėmė sugrįžus į Lietuvą?
Įvykdytos misijos ir atliktos pareigos jausmas. Jei pernai spalio 5-ąją iš Klaipėdos išplaukiant į devynių mėnesių žygį mūsų užsibrėžtas tikslas gal kai kam atrodė šiek tiek utopinis, tai dabar drąsiai galime pasakyti, kad mums pavyko. Pavyko apjungti pasaulio lietuvius, sužadinti lietuvybę, garsiai ir išdidžiai pasauliui pranešti, kad Lietuvai jau tūkstantis metų.
Kaip kilo idėja visus apjungti giedant „Tautišką giesmę“?
Ši idėja gimė lankant lietuvių bendruomenes. Šiuose susitikimuose matėm, kaip šventi lietuvybės jausmai dažnai tiesiog spontaniškai išsilieja „Tautiška giesme“, kaip nuoširdžiai ir iš visos širdies lietuviai gieda savo Tėvynės himną – visu kūnu, pridėję ranką prie širdies. Būtent ši giesmė lietuvius labiausiai suvienija, labiausiai suartina su Tėvyne. Liepos 5-ąją, Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse sugiedoję „Tautišką giesmę“, tapome pirmąja istorijoje tauta vienu metu visame pasaulyje sugiedoję savo šalies himną.
Ką Jūsų komandai reiškia Lietuva?
Neabejotinai labai daug, nes visą šį globalinį, bene didžiausią Lietuvos istorijoje pilietinį patriotinį projektą darėme dėl jos – dėl Lietuvos Lietuvoje ir visame pasaulyje. Jį įgyvendinome be valstybės paramos, savo ir rėmėjų lėšomis, o kranto komandoje, kuri per devynis projekto mėnesius nuveikė didžiulį organizacinį darbą, buvo daug savanorių, dirbusių netaligintinai, iš idėjos. Plaukdami aplink pasaulį mes iš naujo atradome Lietuvą, ir kaip keli buriuotojai pasakė „Ten, toli nuo Lietuvos supranti esąs labiau lietuvis, nei čia Lietuvoje“ . Grįžome didesniais lietuviais, nei išplaukėme.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.6
