Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Atgal į ateitį

Šį kartą tenka mums kalbėtis apie nepaprastai reikšmingą įvykį Lietuvos studentijos ir moksleivijos gyvenime, įvykusį lygiai prieš 25 metus. Tas įvykis – tai mūsų „Ateities“ gimimas. Jo gimimo apystovas čia ir mėginsiu jums, mieloji „Ateities“ skaitytojų šeimyna, bent apgraibomis papasakoti, kadangi aš pats esu buvęs to įvykio artimas liudininkas.

Jau ir praeitame „Ateities“ sąsiuviny mano įdėto straipsneLio žinote, kad prieš 25 metus maskvos lietuvių student tarpe buvo įvykęs nuomonių skirtumas pačiuose pagrindiniuose pasaulėžiūros klausimuose: Ar Kristaus mokslas gali būt mums dar ir šiandien tinkamas gyvenimui ar ne? Vieni buvo pareiškę, kad Kristus mums ne autoritetas, o kiti energingai stojo gint Kristų, užsimodami labia plačiai, išeidami kovon su Kristaus istorinio buvimo neigėjais to meto neva mokslinėj literatūroj. Taiga, Maskvos lietuviškoj studentijoj buvo susidarę du frontai: su Kristum ir be Kristaus, o tai yra prieš Kristų, arba trumpiau pasakant, Kristaus ir Antikristo frontas. Antikristo

fronto lyderiai (vadovai) buvo, kaip tas Biblijos „Galijotas“, apsišarvavę ir apsiginklavę moderniškiausiais ir madniausiais to meto vadinamos „Pirmeiviškosios“, arba „pažangiosios“, inteligentijos šarvais ir ginklais, nukaldintais iš marksistinio socializmo, pozityvizmo, liberalizmo ir kitokių to meto mados izmų medžiagos. Už jų nugaros stovėjo beveik visi kiti Maskvos studentai ir vietos inteligentai. Mat būti „Pirmaeiviui“, „pažangiam“ tuomet buvo laikoma gero tono, geros mados požymiu. O būti katalikui – tai reiškė visokeriopą atsilikimą nuo gyvenimo ir nuo madiško mokslo. Dėl to Kristaus fronte pačioj pradžioj tebuvo nedaugiau kaip dvejetas studentų, katrų vienas, kad ir universitetą buvo pasiekęs per gimnaziją, betgi kilęs iš religingos inteligentiškos šeimos, nebuvo nuutraukęs ryšių su religija; o antrasis buvo iš kaimo nuo žagrės ir dalgio universitetan patekęs bernelis, ir dėl to taip pat dar nebuvo marksistiškai ir panašiai madnai „apsišvietęs“. tat jam Marksas su visu socializmu tiek pat nebuvo autoritetas, kiek jo draugui iš marksistinio liogerio nebuvo Kristus autoritetas.

Kalbamuoju laiku (1908-1911 m.) Rusijoj carizmas (caro valdžia) jau buvo atsigriebęs nuo jam suduotų 1905-1906 metų revoliucijos smūgių ir gyvenimas vėl buvo grįžęs į ramesnes vėžes. Dėl to ur revoliucijos veikėjai studentai buvo grįžę į universitetų auditorijų suolus ir pradėję galvot apie egzaminus. Taip ir maskvos studentai lietuviai revoliucininkai marksistai buvo padarę. Jų tarpe yra buvę vyrukų su iniciatyva, energingų, gyvenimo mačiusių, net Vokietijos socialdemokratų kongrese dalyvavusių. tat kalbamais metais, kai jie savo turimos energijos ir žinių negalėjo skleist tiesioginiu revoliuciniu veikimu (kalbėdami į minias), jie pradėjo galvot apie lietuviškosios moksleivijos ir studentijos sąmoningumą, žinoma, tokia pačia dvasia, kokia jie patys buvo įsisąmoninę, t.y. „pirmeiviška“ socialistine, pozityvistine ir joms gimininga.

Bet marksiizmas ir visi jo giminės norėjo būti internacionališkos srovės; tautiškumas joms nerūpėjo; jis netgi buvo laikomas žalingu dalyku, kaip trukdąs internacinę (visų tautų) marksistinę revoliuciją. O kalbamu metu Maskvos lietuvių student marksistų vadai kaip tik buvo pradėję domėtis tautiškumu, t.y. lietuviškumu. Dėl to jiems vargšams (aš žinau ypač vieną tokį) radosi vienas nemalonus dalykas, teko spręsti vieną nedėkingą problem: kaip suderint tautiškumas su socializmu. Ir todėl, kai ateity kas rašys lietuviško nacionalsocializmo istoriją, turės ją pradėt nuo šios vietos, nes čia yra jo pirmoji užuomazga. tautiškumo ir socializmo suderinimo problemą išsprendę kompromisiniu būdu (pasak patarlę: norėdamas šunį mušti randi ir lazdą), Maskvos veiklieji studentai marksistai (jų vadovai) ir nusprendė pradėti leisti „Aušrinę“, „Lietuvių pažangiosios moksleivijos laikraštį“, kaip priedą prie aršiai „pirmeiviškųjų „Lietuvos žinių“ (Vilniuje). Kai kas tvirtina, kad moksleivių laikraščio leidimu susidomėjusiuose žmonėse buvę reikalaujama, kad „Aušrinė“ eitų prie „Vilties“, to meto tautininkų (beveik vienų kunigų pinigais leidžiamo) laikraščio (taip pat Vilniuje). Aš pats apie šitai nežinau. Tiktai tiek visai aišku, kad jei tokia nuomonė ir buvo, tai ji nesurinko daugumos balsų, nes „Aušrinė“ 1910 m. pradėjo eiti prie „Lietuvos žinių“.

Pačioje savo gyvavimo pradžioje „Aušrinė“ savojo tikrojo veido neparodė. Atvirkščiai, ji norėjo rodytis „nepartinga“, kaip tatai mėgsta daryti visa ta spauda, kuri spekuliuoja savo skaitytojų neišmanymu. Savo šūkiu (įbalsiu) ji buvo pasirinkusi ne kokią marksistinę sentenciją, bet ragino į darbą. Maironio giesmės žodžiais: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu įstabiu, paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu“. „Aušrinės“ vyriausias iniciatorius (tas pats, kuriam Kristus nebuvo autoritetas) kartą man išsitarė, kad jam ypač patinkanti to posmo paskutinė eilutė: „Ir eisim Lietuvos keliu“. Vadinasi, jam sunkioji problema – kaip suderint tautiškumą ats. lietuviškumą su socializmu – jau buvo išspręsta. (Man toji „problema“ visuomet atrodė išvalgyto kiaušinio lukšto neverta). Jis dabar jau sąžinės negraužiamas galėjo jaustis esąs ir marksistas ir lietuvis.

Su tokiu tat gražiu Maironio šūkiu (motto) pradėjo eit „Aušrinė“, „Lietuvos žinių“ dukrelė. Joje pradėjo dalyvaut visos stipriausios to meto „pirmeiviškosios“ studentijos jėgos. Vienas pirmųjų jos straipsnių buvo parašytas su tokiais plačiais užsimojimais, kad patsai sakytos „Vilties“ vyriausias dvasinis šefas rado reikalo „Aušrinei“ priminti, kad „per daug apžiosi, nieko nenukąsi“ (maždaug tokia antrašte buvo įdėtas „Vilty“ straipsnis, į kurį „Aušrinės“ bendradarbis atsikirto straipsniu, šiaip parafrazuota antrašte: „Mažai apžiosi, mažai ir nukąsi“. („Aušrinė 1910 m. 7 Nr.)

„Aušrinė“ siekė „vienybės“. Ji norėjo „sujungti“ visus veiklesnius plunksną vedžiojančius Maskvos studentus. Tuo tikslu, rodos į redakcijos komitetą buvo pakvietusi ir mano menkybę. Nebeatmenu, ar kviečiamas ar nekviečiamas ir aš pasiūliau “Aušrinei” savo “dvylekį”. Sumobilizavęs visas savas trečiamečio student jėgas, parašiaus straipsnelį “Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime. Įžanga į krikščioniškąją pasauliožvalgą”. Straipsnelis datupotas: “Maskva, 3. XI. 10”, t.y. 1910 metų lapkričio 3 d. (žinoma, senuoju stilium). Jis buvo įdėtas „Aušrinės“ šeštajame sąsiuviny, betgi su labai įdomiais redakcijos prierašais pradžioj ir gale. Pradžios prierašas gana ilgas. jame „Aušrinės“ redakcijos komitetas pasisako dėl straipsnio, kodėl jis „Aušrinei“ nepriimtinas, bet vis dėlto atrodo dėtinas. Štai kodėl tas straipsnis nepriimtinas:

„Aušrinės“ red. išklausiusi ir aptrarusi dr. Pr. Dovydaičio straipsnį „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“, deda jį „A“ šeštan numerin, bet draug praneša: 1) kad ji matanti dr. Dovydaičio straipsnyj gana daug svarbių iškrypimų iš teisingo atskirų minčių-teorijų atpasakojimo; 2) kad ji nesutinkanti su pamatinėmis dr. Dovydaičio straipsnio mintimis, o lygiai ir su išvadomis; 3) kad ji pasistengsianti pasirūpinti atsaką, kuri apibūdintų „Aušrinės“ filosofijos pažiūras“.

O priežastys, kurių dėlei „Aušrinės“ redakcija vis dėlto nusilėmė šį straipsnį įdėti, išskaičiuotos net devyniais punktais. Jų čia cituosime tik tris paskutiniuosius (7-9)

„7) dr. Dovydaičio straipsnis, kuris kaip tik paliečia dvi svarbiausi filosofijos srovi – materializmą ir idealizmą, galbūt akstinas, kuris privers „Aušrinės“ skaitytojus mąstyti, kuris iššauks tolesnius svarstymus šių dviejų (o draug ir kitų) filosofijos klausimų“.

„8) kad ir nesutinka dr. Dovydaičio straipsnis su bendra „Aušrinės“ pakraipa, bet „Aušrinės“ red., palikdama užstelbimo ir boikoto priešingų nuomonių taktiką Rymo katalikizmui ir rytų desportizmui, mano, kad žmonijos pirmyneiga kaip tik esanti reikalinga priešingų nuomonių susidūrimo ir rimtos, kultūringos kovos tarp jų, vardan teisybės išaiškinimo vedamos (žinoma, ne aklo savo idėjos priešų pjudymo – kaip tai daro seiniškiai rėksniai)“.

„9) be viso to kai kuriomis tautos plėtojimos stadijomis, galimas ir labai naudingas sugretinimas vieno ir to pačio laikraščio skiltyse visiškai priešingų nuomonių. Red.“

Dabar gal būsite, skaitytojai (jos), smalsūs šį tą patirti ir apie tą straipsnelį, kuriam šie prierašai buvo taikomi. Nagi kalbamajame straipsny, nagrinėjant įvairius pasaulėžiūros ir gyvenimo klausimus, rodoma kokius atsakymus jiems duoda materializmas ir idealizmas, o gale daroma išvada, kad tvirtai pasaulėžiūrai susidaryt reikia susipažint ne tik su viena kuria,

Bet su įvairiomis pasaulėžiūromis, neaplenkiant ir “tąjį taisyklių rinkinį, kokį atnešė Kristus”. Paskutinę straipsnio pastraipą čia pakartosim ir ištisai:

“Labai norėdamas palengvinti apsipažinimo būdą su krikščioniškąja pasauliožvalga tiems, kurie nori tai padaryti, ypač jaunesniems ir vyresniems draugams, aš apsiimu nuo šio laiko

duoti „Aušrinėje“ krikščioniškosios pasauliožvalgos nuožiūras į įvairius gyvenimo apsireiškimus, apart atsakymus, kuriuos ji duoda į įvairius gyvenimo klausimus, gvildenti priedermes, kurias stato doriškam gyvenimo užlaikymui, žodžiu visą krikščioniškojo gyvenimo folisofiją nuolat statnt prieš ją kitokius, priešingus gyvenimo apsireiškimo aiškinimus“.

Ši pabaiga, turbūt ypač nugąsdino „Aušrinės“ redaktorių ar rdaktorius, nes pridėjo dar šiokį prierašą:

„P. S. Dr. Dovydaičio pasižadėjimas visai nereiškia, kad „Aušrinė“ yra apsiėmusi spausdinti visa tai, ką pagamins dr. Dovydaičio plunksna. Kiekvienas jo straipsnis bus tik tada spasdinamas „Aušrinėje“, kada „Aušrinės“ red. atras tai reikalingu ir naudingu pagal gyvenimo aplinkybių. Red.“

Taigi, šiais prierašais straipsnio pradžioje ir jo gale „Aušrinė“ jos redaktorių lūpomis visai aiškiai pasisakė, visai aiškiai parodė savo tikrąjį veidą. Ji pasisakė nesutinkanti su krikščioniškąja pasaulėžiūra. dar daugiau. Ji buvo priversta aiškiau parodyt ir savąją pasaulėžiūrą. Pildydama skaitytojams savo pažadą „Pasirūpint atsaką, kuris apibūdintų „Aušrinės“ filosofijos pažiūras“, „Aušrinės“ redakcija 1911 metais išspausdino R. Bytauto (1886 VII 22 – 1915 VI 22) straipsnį „Ar-gi?“. Šiame straipsny tas, kalbamu laiku labiausiai išsimokslinęs Maskvos universiteto studentas filosofas rusų socialdemokratų partijos narys, kritikuodamas sakytąjį Dovydaičio straipsnį, išdėstė savosios pasaulėžiūros pagrindinius bruožus. Ta jo pasaulėžiūra buvo panteizmu papildytas materializmas. O kadangi „Aušrinės“ redakcija jokių prierašų prie R. Bytauto straipsnio nepridėjo, tai tuo ji priėmė jį kaip savos pasaulėžiūros išreiškimą. Taigi, anas „nekašernas“ straipsnis „Aušrinėj“ buvo sukėlęs polemiką, kurioje ir paaiškėjo, kas kuriame fronte stovėjo. Čia dar pridursiu, kad R. Bytautas socialistų argumentais kritikavo ir vieną mano paskaitą, kurią, dar prieš „Ateičiai“ pasirodant, pasisiūliau skaityt viename maskvos lietuvių studentų susirinkime. Joje norėjau duot kaip ir atsakymą tam draugui studentui, „Aušrinės“ vyriausiam iniciatoriui, kuris buvo pareiškęs Kristų nesant jam autoritetą ir krikščionybę galbūt galėjus atsirast ir be Kristaus. Tai įvyko taip pat tais pačiais, tai yra 1910 metais. Vadinasi, faktinasis Maskvos universitete studijavusių lietuvių studentų kelio išsiskyrimas įvyko 1910 metais rudeny, t.y. lygiai prieš 25 metus.

“Nekašernasis” straipsnis “Aušrinėj” suvaidino gero “provokatoriaus “ vaidmenį: jis privertė “Aušrinę”, švelniai kalbant, nusidulkint pudrą, arba stipriau pasakant, nusiimt kaukę ir parody savo tikrąjį veidą, pasirodyt, kad ji pati ėjo ir kitus vedė šunkeliais. Paskiau, jau nepriklausomoj Lietuvoj, „Aušrinė“ jau ir nesidangstydama vedė moksleiviją į bolševizmą. Ar tenka tuo stebėtis? Nė kiek. Nes „argi kas renka vynuoges nuo erškėčių ar fygas nuo usnių? (Mt. 7).

Bet kas buvo palikę daryt katalikiškai studentijai ir moksleivijai, kai „Aušrinės“ redakcija buvo pareiškusi, kad nuo jos „loskos“ pareis, ar dėt ar ne, kas bus jai duodama spausdint iš katalikiškos pasaulėžiūros srities? Nieko kita, kaip tik, padėkojus už pirmojo tos rūšies straipsnio išspausdinimą, įsikurt savo laikraštį. Tokio laikraščio reikalas, kaip sakoma, ore kabojo. Jo laukė ir katalikai studentai, ir moksleiviai.

Organizuoti studentai katalikai pradžioj yra buvę beveik tik vieni lietuviai kunigai, studijavusieji vakarinės Europos dviejuose katalikiškuose – Fribourgo ir Louvaino – universitetuose. Antai, Šveicarijos Fribourgo universiteto teologijos fakultete studijavusieji studentai lietuviai jau 1899 m. buvo įsikūrę savo draugiją „Rūtaą“. Šio šimtmečio pirmajam dešimtmečiui baigiantis, susitelkė didesnis tokių veiklių kunigų studentų būrelis ir Belgijos Louvaino universitete. Ten ir kilo sumanymas įkurt Lietuvių Katalikų Studentų sąjungą.. Ten 1909 10 28 buvo sudarytas organizacinis komitetas, pagaminti įstatai, susitarta dėl sąjungos centro būstinės ir 1910 02 19 sudaryta pirmoji valdyba, kurion įėjo: pirmininku J. Galdikas (dabar Šilalės klebonas, kan. dr., buv. Telšių kunigų seminarijos profesorius), raštininkuų P. Kuraitis (dabar VDU Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius ir dekanas, kan. dr.), iždininku A. Maliauskis (kun. dr. buv. VDU teologijos-filosofijos fakulteto profesorius), iždininko pavaduotoju Viskantas (kun., dr., dabar Vilniuje). Šie asmenys buvo sudarę ir aukščiau sakytąjį organizacinį komitetą. Bet jau 1911 03 12 buvo nutarta sąjungos valdybą perleist studentams pasaulionims, studijavusiems Rusijos universitetuose. Visuotinas sąjungos susirinkimas 1911 07 15 nutarimą vykdydamas išrinko naują valdybą iš studentų maskviečių: Pr. Dovydaičio (pirm.), E. Draugelio (ižd.) ir A. Kauno (rašt).

Taip organizavosi lietuviai studentai katalikai. O ką veikė tuo laiku katalikai moksleiviai? Nagi, visa sąmoningoji lietuviška moksleivija buvo pradėjusi spiestis aplink „Aušrinę“ ir kurti, žinoma, slaptas „aušrininkų“ kuopeles. Betgi kritiškesnio proto moksleiviai jau nuo pat pradžios ėmė galvoti, kodėl “Aušrinė” eina prie “Lietuvos žinių”, o ne prie kurio kito laikraščio ar žurnalo. Moksleivijoj prasidėjo fermentacija, pradžioj labia silpna, dvigubai slapta, nes katalikų moksleivių būreliams teko slapstytis ir nuo jau esamų aušrininkų kuopelių. Ir bent Kauno gimnazijoj, kame mokėsi sąmoningas moksleivis katalikas K. Bizauskas (dabar departamento direktorius užsienio reikalų ministerijoj), jau prieš “Ateities” pasirodymą 1910 m. rudeny būta katalikiškos mokslievių kuopelės užuomazgos. Ši kuopelė turėjo netgi ir savo laikraštėlį, ranka rašytą, kurio vardas buvo… „Ateitis“. Šios rašytosios „Ateities“ pirmasis sąsiuvinis pasirodė 1910 . rugsėjo mėn. Laikraštėlio vardas buvo paimtas iš Bizauskui žinomo Šveicarijos katalikų jaunimo laikraščio „Die Zukunft“ ir iš kun. P. Dogelio (tuomet kauno katedros vikaras, šiandien Bazilikos viceprepozitas, kanauninkas) sužinoto prancūzų jaunimo laikraščio „L‘Avenir“. Štai iš kur eina mūsų „Ateities“ vardas, štai kas yra jo krikšto tėvai. Mat, K. Bizausko rankraštinė „Ateitis“ yra davusi vardą ir mūsų spausdinamai „Ateičiai“. O prie spausdintos „Ateities“ prieita šiuo keliu.

Kai „Aušrinė“ buvo uždariusi savo duris bendradarbiams katalikams, tai mokslą einančiam jaunimui turėt katalikišką laikraštį valanda buvo išmušusi. Kurioj vietoj jis turėjo eiti būta įvairių nuomonių. Vieni (Kijevo universiteto stud. Tiškus ir Fribourgo „Rūtos“ nariai buvo linkę matyti tokį laikraštį einant Vilniuje prie „Vilties“, kiti (maskviečiai) norėjo, kad jios eitų Kaune prie A. Jakšto-Dambrausko leidžiamos „Draugijos“, kurioje jie jau pirmiaus buvo pradėję savo straipsnius spausdinti (buvo taręsi jį pavadinti „Draugijėlės“ vardu); kad jis eitų kaune norėjo, suprantama, ir K. Bizauskas su kun. P. Dogeliu. Kun. Dogelis šiuo reikalu padarė ir konkrečių žygių: jis pasiūlė tokį laikraštį leist Šv. kazimiero Draugijai priedu prie „Draugijos“ žurnalo. Pasiūlymas buvo priimtas, priimtas ir laikraščiui pasiūlytas vardas „Ateitis“. „Kauno gimnazijos moksleivių kuopa džiaugėsi ir didžiavosi tuo, kad naujam lietuvių katalikų laikraščiui vardas bus paimtas iš jos kuopos rankraštinio laikraštėlio“ – pasakoja K. Biozauskas, tos kuopos įkūrėjas ir to laikraštėlio redaktorius. Apie spausdintos „Ateities“ išėjimą Kauno kuopą žinia pasiekė 1910 m. spalių mėn. pabaigoj ar lapkričio mėn. pradžioj. Apie „Ateities“ laukimą Kaune K. Bizauskas štai kaip pasakoja vienoje savo paskaitoje (nespauysdinta):

„Ateities“ pasirodymo laukta su didžiausiu ir kažkokiu nervingu būgštavimu. Norėjosi, kad „Ateitis“ kuo greičiausiai pasirodytų ir kad pasirodytų gerai, kad jau pirmasis numeris padarytų moksleivijai kuo didžiausią įspūdį‘ Nekantraudamas parašiau į Maskvą man asmeniškai dar nepažįstamam „Ateities“ redaktoriui. Ir štai ką jis man atrašo laiškely iš 1911 02 25: „Tamsta rašai, kad „Ateities“ turinys turi būt labai įvairus ir žingeidus, kad visus užinteresuotų. Čia tai jau keista, nes stengtis įtikti visiems absoliutiškai, tai dalykas visiškai nes turi taikintis prie laikraščio“.

„Iki to laiko – pasakoja toliau K. Bizauskas – Kauno kuopa neturėkjo jokių ryšių su kitų vietų katalikais moksleiviais, ka dir su atskirais asmenimis. O juk čia pat “Ateities” pasirodymo laikas. Iš niekur jokios direktyvos, jokio paraginimo. Bet laukti nebuvo kada. Be jokių įgaliojimų šokom prie darbo su visu jaunystės įnirtimu. Pažinčių nebuvo, bet juk reikėjo užmegzti ryšius. Nutarėm susirašyti su visų mokyklų moksleiviais. nepažinodami jų, kreipėmės į kapelionus-prefektus, kad sužinotume adresus. Adresus gavę, rašėme ilgiausius laiškus, įrodinėdami „Ateities“ reikšmę, katalikų moksleivių organizavimo reikalingumą ir svarbą, prašydami platinti „Ateitį“ ir steigti ateitininkų kuopeles. Laiškų buvo parašyta į marijampolę, Vilkaviškį, Veiverius, Suvalkus, Seinus, Ukmergę, Uteną, Panevėžį, Šiaulius, Raseinius, Telšius, Palangą, Liepoją, Mintaują, Mažeikius, Biržus. Gauta daug entuziastingų atsakymų. Bet pasitaikė ir taip, kad mūsų siunčiamieji laiškai (kapelionų nurodytais adresais) patekdavo į priešingas katalikiškam moksleivių judėjimui rankas. Ir tie atsakai įdomūs“...

„Man buvo pavesta – toliau pasakoja Bizauskas – susižinoti su maskva ir gauti šiokių tokių direktyvų. Šit kokį atsaką gavau: „Prieš savaitę gavau tavo laiškelį; labai gerai, kad vedi susirašinėjimą su Lietuvos moksleivių jaunuomene, priruošimui vietos, kuriose šiek tiek galėtų apsistoti „Ateitis“. Su 50 Draugijos numeriu pirmas balsas tikrai pasirodys. Nežinau, ar visi sutiks su jame išdėstytomis mintimis, norais ir troškimais, - bet tai ne „redakcijos“ kaltė. Kaip kas tai pasitiks – pamatysime. Dabar gi jau galime pradėti tartis apie išplatinimą. Pranešk į kurią Lietuvos vietą ir po kiek maždaug egzempliorių manai reikės siųsti“. (Iš laiško, rašyto 1911 02 21). Arba vėl: „Apie pirmojo numerio turinį ten sužinosite, kaip išeis, ir tada visgi turės pasirodyti; kas prie jos links, kas ne; kas links ir turės norą, tai nereikės nei daug formališkumo visokiuose įstatuose, kas mano dėta turi būti visiškai pašalinta“.

Na tai tikrai geros direktyvos – stebėjosi moksleivis Bizauskas, - formališkumai... Tokiomis tai sąlygomis prasidėjo ateitininkų organizacijos darbas. Jokių aiškių nurodymų nebuvo, išskyrus gal tik vieną, būtent: „Tik noriu patėmyti, kad mums svarbu turėti ne daug šalininkų, bet gerų, pasišventusių, atsidavusių, nenuilstamai dirbančių“ (iš kito „Ateities“ redakcijos nario laiško, rašyto 1911. III. 10, t.z. jau „Ateities” pirmajam sąsiuviniui išėjus).

Labai, ypač Kauno katalikiškos moksleivijos, laukjima „Ateitis“tikrai išėjo 1911 m. su „Draugijos“ vasario mėn. (50-jų iš eilės) sąsiuviniu. Rodos buvo norėta, kad “Ateitis” turi pradėt eit nuo 1911 m. sausio mėn., bet, turbūt pirmajam numeriui skirta medžiaga iš Maskvos atėjo Kaunan pavėluodama ar dėl kurių kitų priežasčių.

Kaip atrodė to „Ateities“ 1-ojo numerio veidas ir koks buvo jo turinys, esu jau parodęs šių metų “Ateities” vasario mėn. Sąsiuviny. Čia dar tik pridursiu, kad tas jo ilgasis, kaip ir “programinis” straipsnis “Trys pamatiniai klausimai” buvo parašytas Maskvoj, Nikitos bulvaro pradžioj (prie Arbato rinkos) esamų namų penktojo aukšto dviejų student gyvenamajame kambary – palėpėj. Straipsnis buvo baigtas, rodos, jau po pusiaunakčio, kai antrasis studentas jau seniai buvon Morfejaus glamonėjamas ir pirmąjį miegą buvo numigęs. Rytą straipsnis paštu išėjo į Kauną kun. Dambrauskui – Jakštui, Draugijos redaktoriui, kuris jį gavęs, atsiuntė straipsnio autoriui atvikuką, prasidedantį žodžiais: „Bravo, bravissimo!“.

Nebeatsimenu, ar drauge su rankra62iu, ar atskirai, buvo Kaunan pasiųstas ir „Ateities“ viršeliui piešinėlis; jį buvo nupiešęs studentas E. Draugelis (dabar Kalvarijos psichiatrinės oligoninės direktorius), pagal mano pasiųstą vienos vokiškų knygelių serijos viršelių piešinį: susipynusios erškėtrožių šakeliės su raudonais žiedais viršuj. Kun. Dambrausjas, tą piešinį gavęs, mn laiške pastebėjo, kad piešinį kažkas Kaune pamatęs pasakė, kad jis rodąs, jog „Ateitis“ badysianti. Mūsų, maskviečių, mintimi tas piešinys turėjo rodyti ne „Ateities“ „badymą“, bet simbolizuot erškėčiuotą naujo moksleivių laikraščio kelią į dar tuomet ne visai aiškią ateitį.

Tokių tat būta mūsų „Ateities“ gimimo apystovių, tada tat yra gimusi, nuo tada tat ji pradėjo rodyti Lietuvos visam besimokančiam jaunimui (studentijai ir moksleivijai) tikrąjį kelią, kuriuo pati eidama ir savo tautai bei valstybei vadovaudama Lietuvos inteligentija tegali nuvesti savo valstybę ir tautą į tikrai šviesią, gražią, palaimingą ateitį. Kad šis kelias yra tikrasis kelias ir nepaklaidinantis juo kelliaujančių, tą laiduoja patsai Kristus, žmonijos gelobėtojas, tai rodo 19-kos šimtmečių krikščionybės istorija.

Ar bereikia priminti dar kartą Kristaus žodžius apie save: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Dėl to, kas pasuka iš kelio, tas krinta į bedugnę; kas pameta tiesą, tas krinta į tamsą; kas traukias iš gyvenimo, tas randa mirtį“ (R. Maeder, Kristus – Didysis Karalius. Kaunas 1935, 12-13 p.).

„Ateitis“ ir per visus baigiamus gyvent savo amžiaus 25 metus vedė Lietuvos moksleiviją tikrosios tiesos ir tikrojo gyvenimo tikruoju keliu. Tuo tarpu „Aušrinė“ nuo pat pradžių krapinėjo šunkeliais, vedančiais į bedugnę, tamsą ir mirtį, ir į ten paskui save vedė ir savo tikinčiuosius.

Nepriklausomos Lietuvos laikais „Aušrinė“ pasirodydavo rečiau, nuo kurio laiko ji ir visai nebepasirodo. Bet deja mūsų nepriklausomai valstybei ir tautai: vietoj vienos „Aušrinės“ šiandien jos darbą dirba, t.y. Lietuvos katalikišką moksleiviją į tamsos ir mirties šunkelius traukia ne vienas, bet keletas nekatalikiškų ir net antikatalikiškų moksleiviams ne tik Skiriamų, bet ir brukte brukamų laikraščių. Vadinasi, nepriklausoma Lietuva, daug kuo praturtėjusi, praturtėjo ir Antikristo bendradarbiais: jų skaičius šiandien ir moksleivijos fronte keleriopai padidėjęs… Tatai turi Lietuvos visi katalikai įsidėmėti ir susirūpinti to viso pasekomis.

Artimiausiame, t.y. jau 1936 metų “Ateities” 1-me, o jos 25-jų amžiaus metų paskutiniajame sąsiuviny aš dar papasakosiu, kaip prieš 25 metus pasirodžiusią “Ateitį” pasitiko to meto Lietuvos moksleivija ir Lietuvos veikėjai per savo spaudą. Ir čia šį tą įdomaus sužinosime.

„Ateitis“, 2010 m., Nr.2