Rubrikos

Rėmėjai

Ateitininkų šalpos fondas (Ateitis Relief Fund, Inc.)

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Ateitininkų fondas

Atgal į ateitį

Sunku atvirai kalbėti visam būriui, todėl aš kalbėsiu tau vienam. Tarp draugų „aš “ ir „tu“ turi tą pačią reikšmę, nes jie reiškia „mes“, todėl pokalbyje naudosiu „aš“ ir tada, kai tu kalbi.

Mes turime kalbėti apie etines sroves šių dienų pasaulyje. Ar mes būsim mokslininkai? – paimsime popieriaus ir nubraižysime schemą: štai čia stovi Marksas, čia Marcel, čia Nietzsche, čia Jėzus Kristus. Tai yra pigu, nes nei tavo, nei mano gyvenimui ši analizė nedarys skirtumo.

Kas yra moralė?

Pažiūrėję į žodyną rasim, kad etika apibrėžiama kaip mokslas, kuris studijuoja žmogų, kaip atsakingą būtybę. Etinėmis srovėmis vadiname idėjų sistemas, kuriomis bandoma išaiškinti žmogaus atsakomybė. Etinė sistema žmogaus elgesį ne tik studijuoja, bet jį ir normuoja – vertina žmogaus veiksmus ir ragina siekti žmogiškosios pilnatvės. Etika žiūri į žmogų, kaip į moralią būtybę.

Patyrinėkim, ką mes suprantam žodžiu „moralė“. Sociologas sakytų, kad tai visuomeniniai papročiai, kultūriniai rėmai, kuriuose vyksta bendruomenės gyvenimas. Psichologas moralėje mato taisyklių ir įsakymų rinkinį, kuris nurodo kelią visuomenės priimtam jausmų – libido patenkinimui. Būties filosofas moralėje mato asmens kelią į savęs realizavimą. Čia ir pasilikime: moralė yra mano būdas, mano stilius įsikūnijimui pasaulyje. Moralė yra mano kaip asmens žymė.

Moralė yra išraiška mano žmogiškos pilnatvės siekimo. Ji yra mano atsakymas klausimui

Kam aš esu?

Aš galiu atsakyti: aš esu sau arba – aš esu pasauliui.

Jei aš sakau: aš esu sau, aš žiūrėsiu į pasaulį kaip į kovos lauką, kuriame mano sutinkami žmonės bus mano konkurentai. Žmogus man bus pavojingas, todėl aš jį bandysiu paversti daiktu: nes daiktu aš galiu naudotis. Mano moralės pamatuose bus j ė g a. Aš būsiu didelis, nes aš esu pasmerktas vienišai laisvei.

Jei aš sakau: aš esu pasauliui, aš žiūrėsiu į save kaip į skruzdėlę, kuri yra silpna ir mirtinga savyje, bet amžina per savo skruzdėlyną. Aš matysiu save kaip įrankį amžino Žmogaus siekiams. Mano moralės pamatuose bus p a r e i g a. Žmogus kaip individas man bus menkavertis, todėl aš jį paversiu funkcija. Aš būsiu didelis, nes manyje įsikūnija Žmogaus istorija.

Jei sakysiu: aš esu sau arba – aš esu pasauliui, aš meluosiu, nes paneigsiu tai, kas giliausiai manyje žmogiška. Esu asmuo taip, kaip ir mano broliai. Mano gyvenimas yra kelionė, kuria dalinuosi su žmonėmis. Esu sau paradoksas, nes pasaulyje jaučiuosi namuose, bet ne tėviškėje. Mano sąnarius kankina begalybės troškimas. Jaučiu, kad tą begalybę, kurios trokštu, tegaliu atrasti tik per žmogų, asmens paslaptį. Aš sakau: esu pašauktas kelionei. Mano moralės pamatuose bus m e i l ė. Aš pasiimu ieškojimo kelią: aš negaliu sustoti, nes kelias yra ilgas.

Jei sakau: esu pašauktas kelionei į begalybę, aš turiu nuolat augti, nes nei vieni mano gyvenimo metai neatneš man poilsio – metai atneš progų: jei jomis nepasinaudosiu, būsiu tik šešėlis to, kuo man buvo skirta tapti.

Ko aš noriu?

Aš noriu suprasti. Noriu suprasti save, suprasti savo kelionės tikslą. Man saulės šviesa per silpna, nes ji parodo tik paviršių. Pasaulis yra nuostabi paslaptis – tai šulinio gelmė, kurioje vidudienį žvaigždės matomos. Aš pats sau mįslė – klausimas, kuris neturi atsakymo.

Aš noriu būti reikalingas. Man šiurpą kelia seno žmogaus likimas, kuris pasauliui nereikalingas, kuris pasauliui jau miręs.

Ieškau žmogaus, ne išminties, nes noriu būti suprastas, ne tik suprasti. Aš noriu būti mylimas, ne dėl to, kas aš esu, bet dėl to, kuo aš galėčiau būti.

Aš trokštu meilės. Mano sąnariai vaitoja, mano lūpose pelenai, mano dvasia išdžiūvus.

Aš nenoriu mirti. Mano planai – amžiams. Tiek daug sužinoti, tiek daug patirti, tiek daug padaryti. Aš mirčiai neturėsiu laiko. Aš noriu būti amžinas.

Labai daug noriu. Ar mano norai pildosi?

Kam aš esu?

Aš pajutau, kad esu ribotas. Tiek daug knygų, kurių aš nė neatversiu, tiek daug žmonių, kurių aš nesutiksiu. Tiek daug darbų, kuriuos aš pradėsiu ir nepabaigsiu. Laikas kaip smėlis per pirštus sruvena.

Aš matau, kad esu pakeičiamas. Kai aš mirsiu, nei vienas paukštis nesustos čiulbėjęs.

Aš matau, kad ieškau iš žmogaus to, ko žmogus negali duoti. Žmogus žmogui ir meilėje pasilieka paslaptis. Jei perskrosi žmogui širdį, joje rasi tuštumą.

Aš matau, kad noriu mylėti, bet nuo meilės bėgu. Aš matau, kad ištikimiausiai myliu save. Matau save iškreiptame veidrodyje, kuris mane pristato tobulą.

Aš nenoriu mirti, o tačiau aš jau mirštu. Mano nagai kas dieną po truputį miršta, mano dantys, mano kaulai vėl tampa kalkėmis. Aš bėgu, o mirtis tik žingsniuoja, bet ji mane vejasi.

Aš nenoriu būti vienišas, bet esu. Aš noriu daryti gera, bet mano dvasia tingi, mano sąnariuose jaučiu kitus norus. Noriu mylėti, bet mano širdis taukais apaugus.

Aš turiu tapti laisvas

Ką mes pamatome į save pažvelgę? Mes regime žmogų, kuris vieno nori, o kita daro; kuris stengiasi neigti tą, kas jis yra; kuris gyvena iliuzijų pasaulyje, nes jis jaučiasi negalįs klysti. Toks žmogus yra stabmeldys, nes jo dievukas yra jis pats. Toks žmogus yra kalinys, nes ne jis sprendžia, bet jo jausmai, įpročiai. Aš tegaliu būti tik žvėris, narve uždarytas: nežiūrint kiek aš daužysiuosi į narvo sienas, aš vis tiek pasiliksiu belaisvis.

Laisvė man reikalinga, kaip duona ir oras. Tušti mano žodžiai, jei už jų nestoviu aš pats. Tušti mano darbai, jei juose nėra manęs. Tušti mano pasiryžimai, jei aš negaliu jų įvykdyti. Veltui mano gyvenimas, jei aš bijau numirti. Veltui mano meilė, jei myliu tik žodžiais.

Aš noriu, aš turiu būti laisvas.

Aš turiu pabėgti iš savo kalėjimo.

Savo kalėjimo sienų aš negaliu nuversti – mano jėgos per mažos. Savo kalėjimo sienas aš griausiu plyta po plytos. Savo išlaisvinimui aš kaupsiu visas savo jėgas: mano protą, mano jausmus, mano valią. Aš visas noriu būti laisvas.

Mano išsilaisvinimo įrankis yra moralė. Aš blogai suprantu moralę, jei aš tik girdžiu ją sakant „Ne“. Moralė mane moko sakyti „Taip“. Atsižadu ne dėl atsižadėjimo. Atsižadu dėl to, kad visas jėgas turėčiau vienam gėriui. Doras žmogus yra ne tas, kuris nedaro blogio, bet tas, kuris daro gera.

Moralė yra kelias į mano išsilaisvinimą. Tai nėra absurdiškų taisyklių rinkinys, kurias seksiu rūgščiu veidu. Askezė yra kova, kurioje aš išsikovosiu savo laisvę. Būdamas ištikimas mažuose dalykuose, aš tapsiu ištikimas dideliuose.

Mes sakome: esu laisvas, jei galiu daryti, ką aš noriu. Noriu būti laisvas: daryti ką a š noriu, ne mano aistros. Moralė yra ginklas mano išsilaisvinimo kovoje.

Turiu augti savo laisvėje

Trokštu laisvės ne dėl jos pačios. Esu keleivis pasaulyje: noriu laisvės, kad galėčiau tęsti savo kelionę. Jei aš ilsėsiuosi savo laisvėje, ji man taps kalėjimu.

Aš keliauju į begalybę. Tai yra dar per poetiška, man nesuprantama. Kalbėkime aiškiau, žvelgdami žmoniškesniu žvilgsniu. Aš keliauju į mirtį. Kaip grūdas turi mirti, kad neštų vaisių, taip ir aš. Mirtis nėra absurdas – mirtis mano gyvenimo nesunaikina, bet jį pakeičia. Jei mirtis yra beprasmė, tai nėra tikslo nei gyventi.

Kaip grūdas, taip ir mes turime subręsti mirčiai. Anot Rilkės, mes kiekvienas savo mirtį nešiojame krūtinėje kaip obuolį: vaiko mirtis yra žalia, neprinokusi – seno žmogaus mirtis nunokusi skynimui.

Mūsų visas gyvenimas turi būti augimas. Mes niekad nesubręsime, nes kiekvienas žingsnis tik labiau parodo, kokia tolima mūsų kelionė.

Taip kaip aš esu vienas asmuo, o ne suklijuotas kūnas ir siela, taip ir mano augimas turi būti vientisas. Jei aš pretenduosiu į angelą, aš tapsiu gyvuliu. Jei aš paneigsiu savo prigimtį, ji man atkeršys.

Kadangi esu pasaulyje, todėl ir turiu augti pasaulyje. Aš negaliu augti bėgdamas nuo pasaulio, nuo žmonių ar nuo savo kūno. Aš turiu augti visas – protu, jausmais, valia.

Turiu augti pažinimu – man visą gyvenimą skirta mokytis. Mano protas turi tapti stipria šviesa, kuri man kelią rodytų. Turiu stengtis suprasti save, nes savęs nepažindamas aš nepažinsiu žmogaus.

Turiu augti jausmuose, nes esu pašauktas mylėti. Jei aš negaliu mylėti žmogaus, aš negaliu mylėti Dievo. Jei aš auklėsiu savo protą, aš neauklėsiu jausmų, aš išaugsiu centauras. Jei aš skaitysiu lytį kaip mano žemąjį pradą, ji tamsoje išaugs kaip pikta gėlė. Mano kūnas nėra tiktai mėsa, nes siela yra persunkusi kūną.

Turiu augti valia – nes esu už save ir savo brolius atsakingas. Aš negaliu eiti per gyvenimą užsimerkęs – mano kelionės tikslas yra man per daug svarbus.

Turiu augti per žmones

Aš keliauju ne vienas. Kiekvienas žmogus turi į mane teisę pagalbos taip, kaip aš turiu teisę tikėtis pagalbos iš mano brolio. Aš negaliu augti vienas, nes tai tegali tik gyvulys ar dvasia.

Man žmonės yra reikalingi, nes išminties semsiuosi ne iš medžių, bet iš žmonių. Išmintingas žmogus tegu būna mano geriausias draugas.

Per knygą aš galiu kalbėtis su amžių išmintimi. Tais klausimais, kuriais mes kalbėjome, rasi ne vieną gerą knygą. Štai jų keletas: giliai į žmogų žvelgia Thomas Merton – su jo mintimis gali susipažinti skaitydamas „Seeds of Contemplation“ arba „No Man is an Island“; apie mūsų gyvenimo šaknis tyloje rasi nuostabių minčių Max Picard „The World of Silence“ (originalas vokiškai); labai naudingų patarimų tavo protiniam darbui rasi dominikono Sertillanges knygoje „The Intellectual Life“; įdomių ir naudingų minčių apie jausmų auklėjimą rasi Ignace Lepp knygoje „The Psychology of Loving“ (originalas prancūziškai); aštrų žvilgsnį į tavo kasdieninį gyvenimą rasi Michael Quoist knygoje „Meaning of Success“ (originalas prancūziškai).

Visi mes kartu keliaujame šią nuostabią kelionę. Eikime drąsiai ir su džiaugsmu, nes jau kelyje sutiksime jį, į kurio namus mes grįžtame.

„Ateitis“, 1964 m., Nr.3

„Ateitis“, 2009 m., Nr.8