Atgal į ateitį
Valstybininko diena
Stasys Yla
Didžiausia mūsų istorijoje valstybinė asmenybė buvo Vytautas Didysis. Jo politinis ir karinis genijus sukūrė aukščiausią mūsų valstybės galią ir jėgą. Jo laimėjimai turėjo būti apvainikuoti karaliaus vainiku ir tai turėjo įvykti rugsėjo 8-ąją dieną. Nors dėl priešų klastos vainikavimas neįvyko, tačiau mes jį švenčiame. Švenčiame nuo antrosios Nepriklausomybės laikų – nuo tų 500 metų Vytauto mirties sukakčių, kurios buvo atžymėtos Lietuvoje 1930 metais. Ši diena mums yra savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos teisių nešėjo ir gynėjo, didžiausio valstybininko ir nevainikuoto karaliaus diena.
Ji tačiau nėra kaip visos kitos tautinės šventės. Mūsų džiaugsmą dengia liūdesio šešėlis, nes ši diena neišreiškia to, ką mes dvasios gelmėse norėtume. Ji nėra pilnų mūsų istorinės valstybės laimėjimų diena. Joje, kaip ir kokiame spektre, susikryžiuoja laimėjimas ir pralaimėjimas. Joje slypi aukščiausias laimėjimų punktas ir kartu pralaimėjimų užuomazga, išaugusi į vieną didžiausių mūsų tuometinės valstybės tragedijų.
Savo viešpatavimo pradžios dienomis Vytautas turėjo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų Lenkijai ir jos valdovui Jogailai. Lietuva jam buvo patikėta tik iki gyvos galvos. Tačiau šių įsipareigojimų jis tikėjosi atsipalaiduoti, pasiekęs Lietuvai politinių ir karinių laimėjimų. Per ilgą savo amžių ir didžiausiomis pastangomis jis jų pasiekė, ir betrūko vieno, kad šiuos jo laimėjimus pripažintų aukščiausios Romos imperatoriaus ir popiežiaus institucijos; kad juos užantspauduotų savarankiško Lietuvos valdovo vainiku. Tada niekas kitas, be tiesioginių Vytauto įpėdinių, nebūtų galėjęs reikšti teisių į Lietuvos sostą.
Vytautas viską buvo padaręs, kad ši savarankiškumo teisė būtų pripažinta jam ir Lietuvai. Jis buvo didžiausios Europoje valstybės valdovas, buvo pripažintas kaip Vakarų gynėjas nuo barbariško totorių antplūdžio ir Rytų – nuo imperialistinių Kryžiuočių ordino kėslų. Vienus ir antrus jis buvo sutriuškinęs savo kardo jėga... Jo laukė karališkas vainikas, siunčiamas iš Romos. Buvo paskirta vainikavimosi diena ir kaimyniniai valdovai laukė susirinkę iškilmių, kai klastingo kaimyno ranka vainiką sulaikė pakeliui, atrodė, kad vainikavimas sukliudomas tik laikinai. Už trijų mėnesių jis turėjo galutinai įvykti. Tačiau į tą laiką miršta pats Vytautas... Lietuva netampa karalija. Įsipareigojimai Lenkijai lieka nenutraukti. Vėlesni bandymai nuo jos atsipalaiduoti pasirodo nesėkmingi. Vidaus karas suskaldo jėgas. Pabunda priešai, pakelia galvas užimtų sričių pretendentai – Lietuva irsta ir jos galybės saulė leidžiasi.
Atrodo, kad valstybė savo didybės galėjo pasiekti ir ją išlaikyti tol, kol jos genialus vadas kreipė ją į užbrėžtą tikslą, kol šiam tikslui pasiekti organizavo visas pajėgas. Bet kai vado pastangos išsisėmė, kai jo paties jėgos priėjo ribą – pasiekti laimėjimai nebeteko savo atramos. Valstybės gyvenimas buvo susietas su vienos politinės asmenybės pastangomis, ir jos likimas pasidarė pernelyg priklausomas vado likimo. Tai buvo ne tik Vytauto Didžiojo ir mūsų valstybės tragedija; įvairiais variantais ji matoma visoje istorijoje su didžiaisiais tautų ir valstybių vadais. Jų užsimojimai dažnai nesutampa su normaliu visos tautos ar valstybės pajėgumu; jų planai ir žygiai kartais būna didesni, negu tauta ar valstybė gali juos įvykdyti. Jų energija, organizacinis talentas, pasiekta valdžios galia priverčia tam tikram laikui sutelkti paskutinius rezervus ir pasiekti didelių laimėjimų. Bet užtenka vieno didelio smūgio, paliečiančio pirmon eilėn pačius vadus – pasiekti laimėjimai staiga sugniūžta.
Laimėjimų netikrumas kyla ir iš to, kad didieji vadai nustelbia kitų tautos vadų ar valstybininkų budrumą. Didelis jų genijus nebereikalingas kitų šalia savęs genialių talkininkų; jie tenkinasi antraeiliais – entuziastais, simpatikais, daug negalvojančiais, tik atsidavusiais, technišką darbą gerai atlikti sugebančiais. Ir kai tokie dideli vadai žūva, nebėra kam jų pakeisti, pradėto jų darbo tęsti tokia pat jėga. Techniški bendradarbiai, antriniai vadai pradeda intrigų žaismą ir, vienas per kitą bandydami pasidaryti padėties viešpačiais, sukuria skaudžius tarpusavio karus. Taip suvargina valstybę, nė vienas nelaimi, pažadina svetimųjų apetitus ir didžiųjų vadų palikimą visiškai sunaikina.
Kiekvienas pralaimėjimas yra sunkus bandymas valstybei. Bet jei mokama nepamesti drąsos, jei susitelkiama ties pagrindiniais tautos reikalais – išeinama į gyvenimą naujais, kartais ne mažiau šviesiais laimėjimais. Per staigus laimėjimas išveda visą gyvenimą iš normalių vėžių; tuo tarpu pralaimėjimas padeda tą gyvenimą gydyti ir ilgainiui grąžina jį vėl į savas ribas. Sunkus būna tas gydymas, bet jo reikia, kad tauta nežūtų nelaukta mirtimi.
Vytauto laikų Lietuvoje buvo per daug svetimo elemento, o geriausios savosios jėgos, tarnaudamos svetimųjų administracijoje, taip pat pamažu tirpo, nuo savo tautos tolo. Išvidinė mūsų tautos galia ilgainiui būtų visai sunykusi, svetimųjų pernelyg supama ir skaldoma. Gal būtų likęs Lietuvos valstybės vardas, bet vargiai būtų likę lietuvių ir lietuviškosios kultūros turėtų. Po pralaimėjimo mums reikėjo užsidaryti savyje, ir tas užsidarymas kaip tik sutelkė mūsų dėmesį ties savais reikalais. Jie nebuvo platūs, neapėmė visos tautos, o ypač visų valstybės reikalų. Tačiau jie telkėsi į tai, kas tautos gyvybei ir individualybei išlaikyti buvo svarbiausia. Lietuva galėjo išlaikyti ir ne tik išryškinti kultūrinį, moralinį ir tautinį savo charakterį; ji pasidarė atspari tirpdančiai iš vidaus svetimai jėgai.
Lietuva liko mažesnė savo gyventojų skaičiumi ir neišaugo taip, kaip per tą laiką kitos tautos. Ji liko mažiau turtinga savarankiškais istorijos įvykiais. Ji, sakytume, atsiliko nuo kitų civilizacijos vertybėmis ir medžiaginiais turtais. Tačiau ji šiandien gali didžiuotis didžiausiu savo turtu – nepakartojamu savo kultūros lobiu, kuris buvo išlaikytas kaip didžiausia vertybė sau ir pasauliui. Lietuva išliko tvirta morališkai, sveika fiziškai – laužoma, bet nepalaužta.
Štai kuo mums brangi rugsėjo 8-osios dienos šventė. Valstybininkams ir politikams ji yra didelio susimąstymo, didelės pedagoginės reikšmės diena. Kultūrininkams ji – padrąsinimo, jų darbo vertės iškėlimo diena. Visiems lietuviams ji yra priminimas: neapsvaigti ties jokiais laimėjimais, bet ir nenusiminti pralaimėjus; visą dėmesį sutelkti ties tautinių ir dvasinių vertybių ugdymu, puoselėjimu, palaikymu; tauta yra aukščiau valstybės – dėl to visos valstybinės idėjos ir siekimai turi derintis su tautos gyvybės ir dvasinio jos tvirtumo tikslais.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.7
