Atgal į ateitį
Daugiaveidė motinystė
Antanas Maceina
Keletas minčių Motinos dienai
Šimtus kartų esame girdėję posakį: „Kiekviena moteris yra motina“ ir šimtus kartų jį dar girdėsime. Tačiau vargiai bent sykį pajautėme, kokią didelę prasmę jis savyje slepia. Vargiai pajautėme, kokia palaima ir kartu kokia tragika byloja iš šių trumpučių žodžių. Motinystė yra moters pašaukimas. Tačiau žemės gyvenimas yra toks daugiaveidis ir daugialypis, kad ir motinystė jame nušvinta labai nevienoda šviesa. Kiekviena moteris pasidaro motina – būtinai ir neišvengiamai. Tačiau kaip labai skirtinga yra ši motinystė. Vieną ji iškelia ligi altoriaus garbės, kitą nustumia į patelių eiles; vieną ji padaro namų angelu sargu, kitą įrašydina į gyvulių globos draugiją. Motinystė yra moters likimas. Bet kaip labai šis likimas yra sudėtas į pačios moters rankas. Nuo moters valios, nuo jos širdies, nuo jos aukos priklauso, kokią motinystę ji pasirinks ir savomis rankomis nusikals. Motinos diena – toji moters prasmės šventė – kaip tik ir yra proga apie tai pagalvoti. Šis trumpas straipsnelis nori duoti medžiagos lemtingoms moters mintims, nes motinystės mintis iš tikro yra lemtinga.
Šuninė motinystė
Atleiskite už šį žiaurų žodį. Jį išradau ne aš. Jis yra paties gyvenimo tikrovė. Jis reiškia baisų moters paklydimą. Jis yra prigimties kerštas už motinystės pažeminimą. Freiburge ant Breisgau upės kranto stovi kavinė Kern. Ten užeinu kartais kavos išgerti. Ten ateina ir viena dama, vidutinio amžiaus, vedina kudlotu šuneliu. Pati sau ji užsisako kavos ir torto. Šuneliui užsako kavos ir pyragaitį. Dama gurkšnoja kavą ant staliuko. Šunelis ją laka ir pyragaitį mandagiai ėda po staliuku. Palakęs ir paėdęs, išsitiesia ant minkšto kilimo pasilsėtų ir laukia kantrus, kol jo dama baigs savo popietį. Ir taip kiekvieną sykį. Ant dešinės jos rankos blizga vedybinis žiedas. Ji yra ištekėjusi. Ji yra motina. Tasai kudlotas šunelis – jos sūnelis. Amerikoje, girdėjau, esama šunų kapinių, daug gražesnių už žmonių kapines. Ten guli palaidoti šių paklydusių motinų sūnūs – keturkojai, ištikimi šuneliai.
Mums sunku suprasti, kokios rūšies piktoji dvasia nuvedė šias moteris į gyvulinę motinystę. Mums sunku suvokti, kodėl jos paklydo motinystės kelyje. Gal tai buvo keršto dvasia už nužudytą jų įsčiaus gyvybę. Gal tai buvę apgavystės dvasia; gal nepasitikėjimo dvasia; kas žino. Viena yra tik aišku, kad šios rūšies motinystė yra baisus paklydimas. Kodėl vietoje kudloto šunelio neatsivesti į kavinę aną mergaitę, kuri Freiburge prie Kronen tilto sušalusiomis rankutėmis pardavinėja praeiviams pirmąsias žibutes? Kodėl nepastatyti antkapio anam nežinomam pabėgėliui iš Rytų, kuris mirė New Yorko gatvėje, nepalikdamas nė cento laidotuvių biurui sumokėti? Mums tai visa yra taip aišku, kad atsakymas į šiuos klausimus būtų banalybė. O vis dėlto taip nėra. Ana dama Kronen tilto mažutės pardavėjos nepakvies į kavinę ir nenupirks jai pyragaičio. Anos turtuolės Amerikoje niekados nepastatys antkapio Čikagos ar Filadelfijos vargšams. Vietoje sušalusios mergaitės kavinėje ės pyragaitį keturkojis kudlius ir vietoje mirusio vargšo bus puošniai palaidotas šio keturkojo brolis. Ar šis paklydimas nenužengdins ant pasaulio dangaus ugnį, sunku pasakyti. Viena yra tikra, kad šuninė motinystė, keturkojį iškelianti aukščiau už žmogaus kūdikį, yra motinystė praraja, kurion nukrinta ne viena moteris, paklydusi savame miške, nes motinystė iš tikro yra labai klaidus miškas moteriškojo gyvenimo kelyje.
Unamuno Rachelė
Turbūt būsite girdėję apie ispanų rašytoją, filosofą ir mokslininką Miguel de Unamuno. Aš jį pavadinčiau Pietų Dostojevskiu: taip giliai jis moka įžvelgti į žmogaus prigimtį. Šis rašytojas tarp daugybės kitų savo veikalų yra parašęs ir novelę „Dos madres – dvi motinos“, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka Rachelei. Tai nevaisinga moteris. Gimdyti ji negali. Pati prigimtis yra uždariusi jos įsčių. Tačiau kūdikio troškimas joje yra toks gaivalingas, kad nevaisingas jos įsčius jai virsta tiesiog pragaru. „Kur yra pragaras“, – klausia ji sykį savo meilužį Juaną. „Sakoma, žemės centre“, – šis atsako Rachelei. „Greičiau nevaisingo įsčiaus centre“, – pataiso ji Juaną. Netverdama noru turėti vaiką, Rachelė ištekina savo meilužį už kitos moters, kad jis iš šiosios jai pagimdytų kūdikį; jai, Rachelei, ne tikrajai motinai ir savo žmonai. Ir iš tikro Rachelė paima naujagimį nuo jo motinos, nes ji trokšta jausti mažučio kūnelio šilumą, jo svorį ant savo kelių, jo verksmą ir jo šypseną. Jaunas, Rachelės meilužis, nebeįstengia pakelti tokio gaivališko motiniškumo ir nušoka nuo uolos. Rachelei Juano mirtis nėra jokia nelaimė. Ji troško tik kūdikio, kūdikio ne kaip būsimos asmenybės, bet kaip fizinio silpno padaro, traukiančio moterį savo bejėgiškumu ir pagalbos reikalingumu. Unamuno Rachelė įvykdė XX šimtmečio pradžioje švedės Elen Key paleistą šūkį: „Duokite mums vaiką. Vyras gali eiti šalin.“
Tai yra biologinė motinystė. Ji glūdi moters prigimtyje. Ji sudaro medžiaginį pagrindą kiekvienai kitai motinystei. Tačiau ji yra kažkoks laukinis gyvuliškumo arba pateliškumo prasiveržimas, prasiveržimas kurtaus zoologinio instinkto, kuris negirdi aukštesnio žmogiškojo balso, težinodamas tik vieną kelią – kūniškai gimdyti. Kai jis apvaldo moters sąmonę, kai jis virsta moteriškojo gyvenimo forma, jis grąžina moterį į patelių eiles ir žmoniškajai sąmonei pasidaro nepakeliamas. Ne viena moterystė sudūžta į šitokią gaivališkai laukinę motinystę. Ne vienas vyras, kaip ir Unamuno Juanas, nušoka nuo uolos, tegul ir ne tiesiogine šio žodžio prasme. Ir juo moteris yra moteriškesnė, juo šios laukinės motinystės pavojus jai yra didesnis. Gamta mumyse yra didelis šauksmas. Tačiau deja moteriai, kurioje šis gamtos balsas apkurtina jos ausį dvasios šauksmui. Unamuno Rachelė kaip tik ir yra tokia apkurtinta moteris. Ji girdi tiktai savo prigimtį, laukinę ir nepermaldaujamą, paneigdama bet kokį aukštesnį balsą ir tuo būdu pasidarydama žmoniškajam pergyvenimui nepakeliama.
Kiniškoji O Lana
Pearl Buck, 1939 metų Nobelio laureatė Amerikos rašytoja, savo romane „Geroji žemė“ kalba apie šeimos židinio motiną. O Lana yra šio židinio sargė. Ji ne tik gimdo. Ji ir ugdo. Ji ugdo namus su jų dvasia, su jų kultūra, su jų papročiais. Ji yra namų kūrėja. Ji braidžioja po vandeningą ryžių dirvą. Ji keliauja, badmečio spiriama, pasiėmusi savo sūnų, į šiaurę, kur tikisi rasti duonos. Ji kantriai neša gyvenimo smūgius, kurių yra pilni ir namai, ne tik pasaulis. O Lana yra šviesus motinos, tos namų angelės sargės paveikslas. Ne veltui tad jos vardą įdėjo ir mūsų Brazdžionis į vieną savo eilėraštį, skirtą motinos jausmui apdainuoti.
O Lanos motinystė jau pralaužia gamtos sienas ir pereina į tikrojo žmogiškumo sritis. Tai yra šeiminė motinystė; tai dvasios ir gamtos sandora, kur susitinka ir susijungia instinktas su sąmone, kartus jausmas su šviesia kūryba, gimdymas su ugdymu. Iš O Lanos rankų kyla tai, ką mes vadiname namų kultūra. Tai tasai sintetinis gyvenimas, kuriame nėra atsiskyrusios gamta, kultūra ir religija; kuriame yra vienybėje asmuo ir bendruomenė, mokslas ir menas, tradicija ir pažanga. Viskas čia yra apgaubta šventa nuotaika, nes moteris savo gelmėse yra šventa. Motina stovi šio gyvenimo centre. Tačiau motina ne tik kaip gimdytoja, kaip naujos gyvybės davėja, bet labiau kaip visko jungėja, įkvėpėja ir gaivintoja. Iš jos dvasios teka namų kultūrą gaivinanti srovė. Ji padaro, kad namai virsta ne poilsio vieta, kur susirenka pavalgyti ir išsimiegoti pasaulyje išsiskirstę vyras ir vaikai, bet tikra žmogiško gyvenimo vieta, tikra žmoniškosios egzistencijos forma, kurioje žmogus atsigauna giliausia prasme, nes priartėja prie pradžios. Šios rūšies motina yra tasai mūsų būties pradas, į kurį mes visi linkstame ir iš kurio visados semiamės jėgos savo žmogiškumui skleisti. Namai žmogui visados yra šaltinis. Ir vargas tam, kurs namų neturi. Jis yra, kaip tos Nietzschės paklydusios varnos: rudeniui artinantis, jos klykia ir ūždamos lekia į miestą, tarsi miestas būtų jų namai. Taip ir žmogus. Todėl suprantama, kodėl O Lana, ta šventoji namų sargė, stovi mūsų sąmonėje, kaip mūsų žmogiškumo laidas. Kol pasaulyje yra gyva O Lana, tol gyvas bus ir žmogiškumas, tol gyva bus ir mūsoji kultūra, nes ji išdygsta tiktai iš namų. Gali kultūros šakos skleistis pasaulyje, bet jos šaknys keroja namuose. Sunaikinkite namus, ir savaime sunyks ir kultūra. Bolševizmas gerai supranta šių namų reikšmę, todėl pirmiausia ir puola namų židinį. Tuo būdu O Lana virsta kultūrinės dvasios saugotoja. Ji saugo, kad mes neatkristume į laukinius instinktus, kurie graso užgesinti bet kokią kūrybinę ugnį. Šeimos motina, saugojanti namų židinio ugnį, yra pirmykštė mūsų žmogiškojo gyvenimo versmė.
Sesuo Filomena
Ją aprašo Axel Munthe savo veikaluose „San Micele knyga“ ir „Žmonės ir žvėrys“. Šis švedų gydytojas ir sieloje poetas susitiko seserį Filomeną Paryžiuje dar savo studijų metu. Ji tarnavo Misericorde ligoninėje. Ji buvo tyli ir išbalusi. Vienuolės nuometas jos veidą darė dar baltesnį. Tačiau ji buvo nepaprastai meili ligoniams: atsiliepdavo į kiekvieną jų šauksmą, patarnaudavo jiems kiekviena proga, paglobodavo ir suramindavo juos kiekvieną sunkesnę valandą. Ligoniai jai buvo kaip kūdikiai, nepajėgūs, silpni, todėl paramos bei pagalbos reikalingi. Ir tarp jų ji vaikštinėdavo kaip jų motina, ši blyškioji sesuo Filomena. Po daugelio metų Alex Munthe ją susitiko Neapolyje choleros epidemijos metu. Ji ir ten buvo atskubėjusi, nes ten siautė mirtis, ten buvo reikalingas paguodos žodis, ten buvo reikalingas švelnus rankos prisilietimas mirštančiųjų akims užmerkti. Ten tad buvo ir sesuo Filomena. Tačiau Alex Munthe ją rado ne tarp sergančiųjų, bet jau mirties guolyje. Ji buvo užsikrėtusi ir merdėjo. Jos liesas kūnas jau buvo šaltas ir stingstąs. Bet jos akys dar buvo gyvos ir gražios. Ji pažino šį didelį švedą humanistą ir stipriai suspaudė jo ranką. Tada Alex Munthe pajuto, kad jis myli seserį Filomeną, myli kaip aukščiausios motinystės gyvą išraišką.
Tai yra dvasinė motinystė. Ji yra atsisakiusi kūno vaisingumo, kad kuo labiausiai būtų vaisinga savo dvasia. Ji yra atsisakiusi savo kūdikių, kad būtų motina visiems, kurie yra ištikti šios žemės vargo ir priespaudos. Sesuo Filomena yra krikščionybės kūrinys. Prigimtas žmoniškumo išsivystymas sukuria tiktai O Laną. Toliau eiti jis nepajėgia. Bet krikščionybė pralenkia šias prigimtas žmogiškumo pastangas ir sukuria dar vieną motinos tipą, patį aukščiausią, nes jau pažymėtą krikščioniškos dvasios ženklu. Krikščionybė sukuria seserį Filomeną ir tuo būdu atidaro moteriai kelią į tikrąjį dvasios pasaulį, nepakeisdama jos troškimo būti motina. Priešingai, išvystydama šį troškimą ligi pat jo gelmių, sesuo Filomena stovi motinystės viršūnėje.
Štai toji daugiaveidė motina, žygiuojanti mūsų žemės keliu. Ir kiekviena moteris pasirenka vieną iš šių motinos veidų. Kiekviena moteris pasidaro arba Freiburgo dama su šuneliu, arba Rachelė, arba O Lana, arba sesuo Filomena. Pasirinkimas yra nepaprastos svarbos, nes jis nulemia ne tik moters gyvenimo formą, bet ir jos asmenybės vertę. Motinos diena yra diena, kada šis pasirinkimas atsistoja prieš moters akis visu savo lemtingumu.
„Ateitis“, Nr.3, 1950 m.
„Ateitis“, 2009 m., Nr.5
