Atgal į ateitį
Gyvoji Lietuva klasės suole
Alfa Sušinskas
Mums labai reikia asmenybių, sugebančių ne tik nusimatyti, bet ir dinamiškai veikti (Brig. Gen. Stasys Raštikis).
Nepriklausomybė tautoje laikosi tik herojiškais tautos narių valios žygiais. Todėl herojiškos yra kovos ne tik tada, kai tauta nori įsigyti nepriklausomybę, bet ir tada, kai tauta nori ją išlaikyti ir apginti (dr. A. Maceina).
Moksleivis pirmosiose laisvės kovose
Tauta galinga tada, kada ji vieninga, nesuskaldyta. Tauta galinga tada, kada turi protingus, pasiaukojančius, nesavanaudžius vadus ir idealistiškai nusiteikusį jaunimą.
Kiekviena išmani tauta, kiekviena plačiažiūrė, toliaregė valstybė ypatingą savo dėmesį kreipia į jaunąjį tautos žmogų: į mokyklos moksleivį ir į jaunąją kaimo bei miesto atžalą.
Šia proga noriu trumpai susitikti su naująja Lietuva mokyklos suole, su naujuoju lietuviu mokyklos sienose, su lietuviu kataliku moksleiviu, jau per dvidešimt metų gyvenančiu ne tik Dievui, bet ir savai žemei, savam kraštui, šventai, lietuviškai senelių tradicijai.
Pirmuoju etapu imam Lietuvos laisvės kovas kraštui išvaduot iš svetimųjų vergystės.
Išjoję, išbėgę dėl Lietuvos laisvės kovoti anais 1918-1920 metais yra mūsų tautos herojai. Šiuose laisvės, nepriklausomybės kovų herojuose gražus procentas ir ano meto moksleivių. Tų kovų moksleivis suprato savo pareigą beatkuntančiai tėvynei, savai šaliai ir savųjų laisvei. Todėl šalia savanorių inteligentų, šalia savanorių buvusios caro armijos karių, šalia savanorių kaimo bernužėlių anais nepriklausomybės kovų metais ir iš mokyklos suolo jaunasis lietuvis moksleivis katalikas išskuba ginti tėvų ramybės ir kovoti dėl krašto laisvės, išskuba laisvai mirti už būsimą laisvą savųjų laimę.
Anose dramatiškose kraujo kovose moksleivis patriotiškuoju idealizmu sušvinta, kaip saulė rytmečio prieblandoje.
Bet kas vertė ir kas įkvėpė tada stoti moksleivį į frontą ir grumtis dėl nežinomo, neaiškaus rytojaus?
Lietuviškasis kraujas, katalikiškuoju idealizmu pašventintas, buvo didysis impulsas veržtis mirtin, kad kiti likusieji laisvi gyventų.
Šį lietuviškąjį laisvės kraują anąmet kovos moksleiviui buvo perdavusi lietuvė vargo motina ir ponų stirnakojais nučaižytas tėvas. Romantiškos praeities pasakų didvyriai, visa didingoji, garbingoji, šviesioji tėvynės praeitis ir kruvinoji, vergiškoji dabartis, nepriklausomybės kovų šauksmui maldaujamai suskambėjus, taip pat sukelia jaunąjį moksleivio kraują eiti ir aukotis. O aptriušęs, svetimųjų aplaužytas pakelės Rūpintojėlis, bendra gegužės vakarų verksmo ir skurdo malda, spalių varstomi rožančiaus karolėliai, graudūs vargonų vaitojimai – visa paprastoji, bet nuoširdžioji tradicinė religinė praeities dvasia moksleivio kraujo heroizmu pašventinta, motinos grubios rankos kryžiumi peržegnoja – ir moksleivis išsiveržia save paaukoti dėl krašto rytojaus laisvės. Jis išeina, kaip dera jaunam: nedrebėdamas, pasiryžęs, nepermaldaujamas, kietas ir tvirtas.
Graudūs verksmai Aušros Vartuose
Patriotiškajam moksleivio idealizmui išdaigingas likimas parūpina atvaduotiną pilį, esančią ne pasakos miglose, o konkrečioj krašto pašonėj – likimas, piktųjų klasta atkirsdamas Vilnių, duoda naują progą sužaruot ir suliepsnot naujai, gaivalingai ir patriotiškai srovei mokyklos suole.
Laisvosios, nepriklausomosios Lietuvos moksleivis, mokydamasis gimtąja kalba ir atkovota krašto laisve alsuodamas, anaiptol neapsvaigsta turima laisve ir ramybe neapsalsta. Laisvasis moksleivis kasdien stiprėja patriotiškuoju idealizmu, kurs vis daugiau susikonkretizuoja Vilniaus vadavimo bei meilės simboliu. Vilnius pasidaro lietuviškojo idealizmo bręsmo centras klasės suole.
Humoru pašapaujant, ponui generolui Želigovskiui visa jaunoji Lietuvos moksleivija yra dėkinga, kad jis, savo neteisybės klasta ir avantiūra atplėšdamas Vilnių, plačiojoj moksleivių masėj sukuria ilgesio ir kovos ugnį, kuri, vis daugiau ir labiau įsidegdama, įsiliepsnodama, pasiekia tokį patriotizmo apogėjų, kokio nesitikėjo ir nebūtų norėjęs nė pats Želigovskis su visa savo kompanija. Brutalus jo žygis davė nematytų lietuviškojo idealizmo vaisių šiapus buvusios demarklinijos moksleivijoj.
Pavergtasis Vilnius Lietuvos moksleivyje pasidaro savo pobūdžio tautinis sakramentas, apie kurį ima suktis visas taurusis, patriotiškasis idealizmas.
Argi bereikia banaliai užsiminti, kad joks tikras, patriotiškas pasireiškimas niekada nelikdavo moksleivio akių nepalydėtas, jo balso nepastiprintas ir Vilniaus maldos nepašventintas.
Didysis, šventasis moksleivio siekis jau realizuotas labai aiškiai: Vilnius įsijungia į savo šeimą, kaip grįžusi pagrobta, kalinta motina pas savo vaikus.
O kokia forma dabar turi išsilikti patriotiškasis moksleivio idealizmas? Ar nerami lietuvio moksleivio dvasia turėtų užsnūst iš laisvos laimės ant laimėjimo laurų, dosniai iš dangaus nukritusių? Ar daugiau jau nieko?
Lietuviškasis dinamizmas klasės suole
Jeigu tauta neturėtų jauno, vulkaniško, patriotiško jaunųjų entuziazmo, tauta jau stovėtų prie savo gyvybės duobės.
Tautos vyresnieji yra tautos smegenys, o entuziastiškąja dvasia jaunieji – tautos kraujas. Smegenys ima menkai dirbti, kai kraujas silpnas, kai jis apgedęs; smegenys liaujasi dirbusios, kai kraujas visai sustingsta.
Lietuviškasis jaunųjų dinamizmas visada mums buvo reikalingas. Ypač reikalingas jis šiuo mūsų gyvenamuoju metu.
Kuo gi turi pasireikšti lietuviškasis dinamizmas moksleivyje? Lietuviškoji savigarba – pirmoji dinamizmo žymė. Apskritai žmogus be savigarbos yra prie slenksčio skuduras, kuriuo kiekvienas padaras norėdamas drąsiai nusivalo sau batus. Lietuvis be lietuviškos savigarbos būtų išsekęs vergas, skirtas svetimiesiems laimę kurti, tik ne sau ir ne saviesiems.
Laisvės dvasia – antroji dinamizmo žymė. Jaunas žmogus yra laisvės žmogus. Patogi, rami ir šilta nelaisvė bei vergystė jaunajam yra dvasios mirtis.
Krašto laisvė yra ir jaunojo laisvė. Dinamiškos dvasios moksleivis niekada savo gyvybės nevertins daugiau už kitų ir savo laisvę. Geriau mirti bekovojant laisvam, negu gyvent ramiam, bet pavergtam vergystėj. Laisvės geidulys jaunajame nėra netvarkingos įgimties apraiška, bet jo jaunystės dinamiškos sielos išraiška. Kai tauta atsiduria didžiojoj savo tragedijoj – kai ji pavergiama, dinamiškoji jaunųjų laisvės aistra tada pasirodo kaip neišsenkąs tautos kėlėjas, nesutormozuojamas tautinio atsparumo motoras.
Laisvės dvasia visada turi būti lydima kovos dvasios, ir kovos dvasia yra trečioji ir pagrindinė dinamizmo žymė. Nė vienas tikras moksleivis lietuvis katalikas negali atsisakyti nuo kovos dvasios. Nė viena idėja neišsiverčia be kovos dvasios. Klasės suolo gyventojas turi būti nusiteikęs ir pasirengęs gaivalingai kovai; tik ne griaut, bet statyt, kurt ir atlaikyt.
Lietuva yra laiminga savąja dinamiškąja moksleivija. Lietuvos mokyklos moksleivis, nepriklausomybės kovose kovęsis, Vilnium lietuviškąjį savo židinį palaikęs bei stiprinęs, ir dabar yra lietuviškosios savigarbos, laisvės ir kovos žmogus.
Dinamiškasis klasės pilietis eina kartu su visa tauta į naują Lietuvos gyvenimą, eina kurti naujo, šviesaus ir kultūringo gyvenimo, eina pilnas lietuviškos, krikščioniškos dvasios, visada pasiryžęs veikiau mirti herojumi jaunystėj dėl idealų bekovodamas, kaip bailiu ir vergu jaukioj vergystės lovoj užmerkti vergo akis senystės mirtimi.
„Ateitis“, 1939–1940 m., Nr.7
„Ateitis“, 2009 m., Nr.2
